Kauno senamiesti, stebiuosi – tu dar gyvas,
Nors tiek žaizdų, tiek neužgydytų žaizdų!
Žiojėja sienos, tamsiu krauju pasruvęs mūras,
Prieš šimtmečius sumūrytas iš plytų raudonų.

Tu toks gražus! Net ir pro laiko randus švyti
Smaili stogai bažnyčių mylimų,
Siauros gatvelės bėga išraitytos
Prie Nemuno, sraunios Neries krantų.

Jom vaikščiojo kadais Valančius ir Maironis,
Lietuviškos istorijos žiedai,
Sladkevičius, Naujalis ir Brazdžionis,
Rašytojų ir aktorių šimtai.

Namai prie gatvių mainės, keitės, augo,
Su jais kartu gyventi kilo Lietuva,
Ne kartą kentus priespaudą ir skriaudą,
Pasauliui šaukė – Laisvės aš verta!

Dabar laisva, tik per anksti nutilus.
Vaikams priminti reikia nuolatos -
Jei Kauną gerbiat, jei savo kraštą mylit,
Privalote senamiestį globot!

Juk čia taip gera! Jauti, kaip laiko smiltys byra,
Kaip smelkiasi į širdį protėvių jėga,
Ir nors seni namai pavargę, kai kur pilki ir yra,
Jų atmintis, dvasia išlieka mums gyva.