Žiemos gėlėm užkandant
Nėra snaigių, nėra šerkšno, nėra nėra nėra. Nėra nei džiazo, nei velnio, nei meilės. Nėra jutimų pirštų galiukuose, vorų kambario kampuose nėra.
Sausa gerklė ir oda, tolimas idealumas ir sprogstantys tulpių svogūnėliai ant močiutes palangės.
Ir vis nėra. Tik avių vaikymąsis pilnačiai palydint, šaltam prakaitui išpylus, save savimi slegiant.
Ir tik išbūrus poilsį raudonos arbatos tirščiuose, eisim avis gardan uždarinėti.