Jis tik „ryžas“ senamiesčio katinas,
Niekieno nešukuotas, nemaudytas,
Dažnai palydėtas su akmeniu,
Rūsiuose, sandėliukuose gaudytas.

Et, gyvenimas – katino ašaros,
Pasiseks sumedžioti – gerai,
Iš gailesčio retkarčiais pašeria
Šimtametė močiutė, vaikai.

Bet jisai nesiskundžia, nevarsto
Sunkias darbo biržos duris,
Tvoromis ir palėpėmis karstos,
Graužikams prašiepęs dantis.

Laimės nedaug, tą supranta,
Gal ten, Londone, būtų geriau,
Juk gyvena kažkur emigrantai
Ir šilčiau, ir truputį sočiau.

Tik čia viskas taip įprasta, sava,
Bus pavasaris – kniauks ant stogų
Ligi ryto kačių serenadą
Po mėnulio nukąstu ragu.