4 dalis

Nors visi džiaugėsi dovanomis geriausios dovanos atvyko po švenčių. Vieną rytą mus prižadino pažįstamas garsas. Tai ir buvo keisčiausia galėjai pamanyti, kad lauke signalizuoja mašina ir laukia kol atversime vartus. Išbėgę į lauką pamatėme už tvoros stovintį sunkvežimį. Nustebę atidarėme vartus. Iš sunkvežimio iššoko vyrukas storu paltu. Nusijuokęs tarė:
- Valentinai tu gyvas neįtikėtina. Ar dar pameni dėdę Ričardą? Paskutinį kartai matėmės , per tavo dešimtą gimtadienį. Tai,  bent vėl susitikome pasauliu nuėjus velniop.
Valas niekada nešnekėdavo apie šeimą išskyrus senelius. Valas,  po išmetimo iš universiteto nutraukė visus ryšius su šeima. Su buvusiais draugais ir pažįstamais likau, tik aš ir mūsų namo keistuoliai. Valentinas keistai susiraukė tai jam buvo tikrai, netikėta pagaliau, kai atrodo gali ramiai palaidoti praeitį ji staiga iššoka tavo kieme. Bet Ričardas atrodė to nepastebėjo ir įkinkė visus sunkvežimio iškrovimui. Turėjo jis ten visko šautuvų, vaistų, įvairios medicininės įrangos milžiniškas dėžes saldumynų, netgi Tomo išsvajotą liepsnosvaidį. Po to susėdome prie stalo, kur Ričardas mums papasakojo savo istoriją. Važiuodamas iš draugo gimtadienio pastebėjo, kad vos išlaiko akis atmerktas ir sustojo kažkokiuose nakvynės namuose. Ryte atsibudęs kieme rado kelis darbuotojų lavonus. Pavažiavęs pora kilometrų rado kariuomenės konvojaus likučius, kur susirinko ginklus tarp jų ir liepsnosvaidžius. Nusprendęs, kad geriau nakvoti kelyje didesnėje mašinoje nuvarė sunkvežimį kurio rakteliai buvo spynelėje. Nuo tada jis važinėjo rinkdamas atsargas norėdamas išgyventi ir padėti kitiems. Būdamas mediku tikėjosi padėti sužeistiems, tik jų nerasdavo, tik lavonus. Bet vieną dieną jis surado vieną kaimą kuriame išliko trisdešimt gyvųjų. Tą kaimą valdė banditėliai kurie engė vietinius ir norėjo atimti jo sunkvežimį  ginantis teko du nušauti ir bėgti neatsigręžiant. Vėliau gydytojas buvo atsargesnis ir pasislėpė miške. Ten jį užpuolė keisti mėsėdžiai augalai kurie jo vos nepasmaugė savo vijokliais. Jie jį užpuolė dienos metu, kas neatrodė įprasta. Nuo tada jis tapo dar atsargesnis, bet ir vėl surado gyvenvietę kurioje gynėsi apie dvidešimt žmonių. Jie gyveno netoli keleto didesnių ežerų iš, ten lipdavo pilkšvi apipuvę išsigimėliai ir puldavo kaimą. Gyventojai juos vadindavo paskenduoliais. Paprastos kulkos jų neveikdavo, tik ugnis ir sidabras pribaigdavo šituos supuvusius siaubūnus. Ten Ričardas paliko dauguma liepsnosvaidžių . Paskenduoliai puldavo vis dažniau dieną ir naktį. Žmonių saujelė negalėjo atsilaikyti, bet atsisakė palikti namus. Gyventojams vadovavo buvęs policininkas Maksas kuris paprašė surinkti daugiau žmonių ar bent jau atvežti daugiau ginklų. Gydytojas pastarosiomis dienomis ilgai klaidžiojo rinkdamas amuniciją ir galiausiai sustojo pailsėti jo nuomone tuščiame vienkiemyje. Naujienos mus neramino, vis naujos padarų rūšys puldavo žmones. Iš laboratorijos pabėgusių mutantų teorija byrėjo tiesiog akyse. Tomas su Lankininke pasakojo mūsų išgyvenimus. Valas mane pasikvietė į rūsį atnešti alaus. Ten prisėdo ir atsiduso:
- Tu man pasakyk kodėl iš visų žmonių turėjo išgyventi, būtent šitas. Po išmetimo nebenorėjau su visa gimine susitikti. Po visų įvykių maniau dabar susitiksime, nebent po mirties.
Aš gurkštelėjau alaus ir palingavau galva:
- Gydytojas čia tikrai pravers. Patinka, tas tau ar ne. Jeigu ką rimčiau sužeistu be jo pagalbos neišsiversime.
Keletą dienų tvyrojo slūgi atmosfera. Bet ji tiesiog išsilakstė kai Lankininkė pranešė, kad ji nėščia Aš taip ir negalėjau nuspręsti gerai tai ar ne. Iš vienos pusės žmonijai be vaikų, vis tiek galas ir mūsų kova, tik laiko tempimas be jų. Iš kitos tokio pasaulio nevertėjo išvysti jokiam vaikui. Nežinau, kaip jį apsaugosime per padarų puolimus, bet mes padarysime viską, dėl menkos ateities vilties kibirkštėlės. Valas pasiūlė atšvęsti Tomas atrodė sutrikęs, o Ričardas aiškino ko visko reikės gimdymui. Vėliau nuvažiavome į gydytojo minėtą ežerų kaimą, ten jau nieko nebegalėjome padėti. Radome, tik vieną gyvą jau minėtą Maksą. Jis, dar turėjo sąmonę ir keikėsi, kad išpurvino, tokį gražų paltą. Aplinkui gulėjo gyventojų lavonai visi krito mūšyje. Su liepsnosvaidžiais ir automatais rankose. Už barikadų gulėjo bjauri dvėseliena, tas kas liko iš paskenduolių. Maksą dar pavyko išgelbėti. Kitiems iškasėme bendrą kapą. Su Valu šiaip ne taip užridenome akmenį. Ant jo išskaptavome ežerų kaimo mūšio kapavietė. Tas kaimas niekada neišsitrins iš mano atminties. Tada man atrodė, kad tai galbūt ir yra žmonijos ateitis, lėtai, bet užtikrintai būti išnaikintai priešo ordų. Tyliai auganti gyvybė merginoje pramintoje Lankininke skleidė viltį. Simbolinę, bet viltį, kad viskas  nesibaigs vienu mūšiu saujelė prieš šimtą. Grįžus namo, vos neištiko infarktas. Namas buvo apsuptas žalsvų milžinų, kurie atrodė sudaryti iš samanų. Jie metė stambius akmenis į mūsų menką tvirtovę. Porelės namo stogas buvo įgriuvęs iš Valo namo ne kaži, kas buvo likę. Tomas uždegė žibalą todėl milžinai nedrįso eiti arčiau. Aš surikau ir griebiau liepsnosvaidį Valas pasekė mano pavyzdžiu. Gydytojas taranavo vieną iš tų žalių gigantų savo sunkvežimiu. Jis suklupo, mums to ir tereikėjo mes jį paskrudinome dvigubu liepsnos užtaisu. Jis degė kaip malka liepsnos greitai apėmė jo kūną. Mes neturėjome laiko grožėtis ir puolėme kitus. Liepsnos juos naikino kaip laikraštį viskas būtų tuo ir baigėsi, jei Valas nebūtų atsukęs nugaros vienam iš milžinų. Akmuo tvojo jam į nugarą. Jis riktelėjo ir parkrito. Aš vikriai praslydau pro milžino kojas ir sudeginau  jam dar besižvalgant kur esu. Tai buvo pirmas kartas kai vienas iš mūsų pakibo tarp gyvybės ir mirties.

5 dalis

Tai buvo tamsiausios mano gyvenimo valandos. Valo gyvenimas kabėjo ant plauko Įvairūs lūžiai vidinis kraujavimas ir dar velnias žino kas. Ričardas nunešė jį į savo sunkvežimį ir prašė netrukdyti prisiekęs, kad padarys viską ką gali. Lankininkei nieko neatsitiko ji, dar bandė mane guosti, bet aš, tik papurčiau galvą ir atsidariau butelį. Maksas atsibudo ir jau galėjo paeiti. Šito vyruko tvirtumas mane stebino. Jis gėrė už žuvusius ežerų kaime aš, kad nuvyti praradimo jausmą. Tokiomis akimirkomis nori nenori prisimeni kas buvo. Aš ir Valas atsisakę gyventi, kaip visi. Mums atrodė, kad geriau kiekvieną dieną švęsti ir niekada neiti į darbą. Mes žinojome, kad kada nors pragersime Valo pinigus ir liksime be nieko. Bet mums buvo nusispjaut. Vėliau Valo seneliai paliko jam vienkiemį. Ten mes ir žadėjom kraustytis, kai nebegalėsime sumokėti nuomos. Dėl to Valas ir aptvėrė tvorą ir atvežė čia šiek tiek būtiniausių daiktų. Čia žadėjome varyti naminę ūkininkauti, medžioti, uogauti, gyventi paprastą ir gražų gyvenimą. Prieš apokalipsę, dar sumokėjome nuomą. Reikėjo apsispręsti ,dar vieno mėnesio apmokėjimas ar išgerti dėl mano prastos nuotaikos. Ką pasirinkome aišku. Va tada aš atsibudau ir išsikraustymas prasidėjo truputi anksčiau. Keista buvo prisiminti kiek buvo pokalbių per naktį, nesibaigiančio lošimo kortomis ir kiek įvairių kvailysčių suveikėme per tuos penkerius metus. Apimdavo klaiki neviltis pagalvojus, kad  to nebebus. Valas mano vienintelis nepakeičiamas draugas. Nors buvau netikintis meldžiausi, kad jis išgyventų. Valas nenusipelnė ankstyvos mirties. Jis mieliausias girtuoklis žemėje. Mano apmąstymus nutraukė Ričardas:
- Jis gyvens. Teks pagulėti gipse, bet jis pasveiks. Nežinau ar galės pilnai valdyti dešinę ranką, bet jis gyvens. Daviau jam morfijaus ir jis užmigo. Tegu pailsi skausmo ir nepatogumų per kitus pora mėnesių turės į valias.
Tą akimirką Ričardas man buvo šventasis, Dievas ir motina Teresė viename. Pajutau, kaip ašaros teka skruostais ir apkabinau šitą žilstantį stebukladarį. Vėliau nuėjau pas Valą jis kimiai prašneko:

-  Žinau aš tikras asilas, kad atsukau nugarą tokiam griozdui. Tiesiog įtikėjau, kad galime atsilaikyti prieš, bet ką. Įsivaizdavau, kad didvyrių laikai vėl atėjo ir mes šaunūs kariai tai kvaila.

- Aš čia didžiausias kvailys, kad išūžiau tau galvą savo teorijomis. Bet džiugu, kad mes vis , dar du kvailiai...
Kiti trys mėnesiai Valui buvo labai sunkūs. Jam teko išmokti vaikščioti su ramentais. Galėjai girdėti jį keikiantis, nes jis vis kažkur užkliūdavo. Pasiūlius jam pagalbą, dar labiau pasiusdavo. Valas, nors ir sužeistas nenorėjo apleisti budėjimų. Teko prie sargybinių bokštelių sumontuoti savotišką keltuvą. Jo pagalba į viršų Valą užtraukdavome virvėmis. Tai prisidėjo, prie mūsų džiaugsmo kai Valo kojos pagaliau sugijo. Dešinioji ranka, kaip ir spėjo Ričardas liko silpna ir sunkiai valdoma. Atakos sumažėjo iki minimumo. Viso labo keli vorai pabudę po žiemos miego. Dar pora žiurkiažmogių įkliuvo į mano spąstus. Lankininkės pilvukas vis labiau ryškėjo, tas visus šiek tiek neramino. Ką daryti, jeigu kas nors užpuls mūsų namus gimdymo metu? Gydytojas pasiūlė važiuoti į miestą, bet tai tiko, tik su sąlyga, kad Lankininkė gimdys dienos metu. Gydytojas prognozavo, kad ji gimdys maždaug lapkričio 27. Visi ruošėsi šiai lemtingai dienai. Gyvenimas būtų ėjęs visai ramiai ir taikiai, jei ne Ričardas kuris vis zyzė, kad reikia važiuoti į jo pirmą rastą gyvenvietę ir pašalinti ją valdančius banditus. Maksas jam pritarė, nors ko kito buvo galima tikėtis iš buvusio policininko. Man atrodė, kad neverta lįsti į bereikalingus pavojus. Jeigu ten žūtume pasmerktume Tomą ir Lankininkę mirčiai vieniems. Maksas man atkirsdavo, kad jeigu jie užpuls mūsų taikų vienkiemį tada būsime rimtame pavojuje. Aš jam aiškindavau, kad pasaulyje be elektros mus surasti tikrai nelengva. Tada jis imdavo grasinti, kad išvažiuos be manęs kartu su gydytoju vaduoti nekaltų žmonių. Aš jam atkirsdavau, kad gydytojas reikalingas čia, net jeigu reikėtų jį laikyti pririštą prie kėdės. Valas aišku visus ramindavo ir vis siūlydavo išgerti arbatos. Maksas nusileisdavo ir siūlė važiuoti po gimdymo. Man atrodė, kad tada reikės saugoti kūdikį ir laikas, ne kiek geresnis. Šitas pokalbis taip ir užsibaigdavo ir vėl prasidėdavo. Galu gale Valas pasiūlė važiuoti trise ir kuo greičiau užbaigti šitą reikalą. Taigi aš galu gale gale nusileidau. Į didvyrišką misiją išvažiavome aš, Valas ir Maksas. Važiavome džipu, nes jis mažiau krito į akis. Sustojome du kilometrus prieš gyvenvietę. Netoliese radome degalinę kur sėdėjo liūdnai atrodantis senukas. Jo už liežuvio tempti nereikėjo. Miestą valdė bjaurūs banditai jų buvo dešimt. Jie paėmė įkaite jo dukrą, kuri bandė priešintis jų valdžiai. Jį pasodino čia ir liepė pilstyti benziną jiems atvažiavus prigrasino jeigu bandys bėgti nušaus merginą. Jie čia atvažiuodavo dažnai paerzinti senuko. Maksas iškart pasiūlė surengti pasalą. Nuvairavome džipą į šalutinį keliuką. Maksas pasislėpė už cisternos ir turėjo būti jaukas nukreipsiantis dėmesį. Aš nuėjau į apleistą degalinės parduotuvėlę atidariau langą ir išvyniojau į maišą susuktą snaiperio šautuvą. Nors ir buvau prieš misiją džiaugiausi galėdamas nudėti, tuos asilus. Valas pasislėpė krūmuose prie išvažiavimo jo užduotis buvo nukepti vairuotoją,  jei jis netyčia mums prasprūstų. Ilgai laukti neteko juodas mersedesas įsuko į degalinę. Iš mašinos išlipo keturiese. Viduje liko tik vairuotojas. Senukui davėme pistoletą ir liepėme gintis, jeigu viskas eitų ne pagal planą. Bjaurus plikis žvengdamas klausė kokios benzino kainos. Maksas iššoko iš už cisternos ir paleido seriją iš kalašnikovo. Plikis krito iš karto jo draugai puolė šaudyti į Maksą, bet jis grakščiai nusirideno prie parduotuvės. Man to ir tereikėjo mano šūviai buvo trumpi, bet taiklūs kol tie suskiai susigaudė buvo jau negyvi. Vairuotojas įjungė atbulinį ir nuvažiavo Valui tiesiai į taikiklį. Jis jį pakirto dviem šūviais. Priekinį stiklą iš vidaus uždengė kraujo ir smegenų mišrainė. Penki iš dešimt buvo negyvi. Po to viskas buvo, dar paprasčiau. Nuėjome į gyvenvietę padalinome gyventojams ginklus. Banditai šventė kelintą dieną savo name. Namą padegėme. Jie bėgo lauk o,  gyventojai juos pribaigdavo automatų šūviais. Tapome gyventojų didvyriais sužinoję, kad namie laukia neščioji jie pasiūlė atvežti ją čia. Jų gyvenvietę puldavo labai retai ir su naujais ginklais jie tikrai galėjo atsilaikyti. Po to dar gerai atšventėm su senuku ir kitais. Grįžtant namo sąžinė negraužė, bet kilo mintis. Negi taip pradeda kiekvienas didvyris kol laikas ir žmonės jį paverčia legenda?
6 dalis


Nors atakų ir sumažėjo niekas neatsipalaidavo, visi jau žinojome kokia ta ramybė apgaulinga. Lankininkę nuvežėme į išgelbėtą gyvenvietę nusprendę, kad jai, ten saugiau. Laikas bėgo ji buvo jau penktame mėnesyje. Vorai nepuldavo, tik atbėgdavo ir vėl dingdavo tai kėlė man didžiausią nerimą. Šis nerimas pasirodė ne be priežasties vieną naktį nuskambėjo avarinis švilpukas. Tą naktį sargybą ėjusio Valo veidą buvo iškreipęs siaubas. Kur pažvelgsi visur buvo pilna vorų. Jie apsupo mus glaudžiu ratu, jų buvo apie šimtą. Jie nepuolė, tik stovėjo glaudžiu ratu ir atrodė, kad kažko laukė. Aš atspėjau jie tikrai laukė ir ji atėjo. Vorų karalienė, dar didesni nei įprasti vorai. Vorai zujo apie ją buvo aišku, kad ji jiems vadovauja. Ji buvo apie apie trisdešimt metrų aukščio jos nuodai tekėjo ant žolės degindami viską kaip rūgštis. Mes spaudėme ginklus, bet buvo aišku, kad jau per vėlu. Mus apsupo nebuvo kur bėgti, teliko gintis ir žūti apsuptyje. Mes šaudėme į juos iš visko ką turėjome, paprasti vorai krisdavo, nuo mano šūvių kaip visada. Karalienės neveikė, net sprogstamieji šoviniai ji buvo tiesiog per didelė. Jie tiesiog sunaikino tvorą ir tada atsitraukė. Karalienė žaidė su mumis ir laukė mūsų atsakomosios reakcijos. Mes nukreipėme bendrą ugnį į ją. Ji pasiuntė kelis vorus nuversti bokštelių mes dar laiku spėjome iš jų iššokti. Mes, taip ir stovėjome apsupti vorų armijos laukdami paskutinio jų puolimo. Bet pirma jie sunaikino namus- abu. Tie suskiai nugriovė viską iki pamatų. Keista, kad Valas nieko nepasakė. Keista, kad niekas neturėjo ko pasakyti. Penki žmonės tiesiog spaudė liepsnosvaidžius ir laukė mirties. Mus turbūt ištiko šokas, mes tiesiog sustingome. Vorai ir atsitraukė ir praleido savo karalienę mūsų pribaigti. Aš numečiau liepsnosvaidį ir pagalvojau gerai, kad laiku išvežėme Lankininkę. Aš užsimerkiau nenorėjau, kad paskutinis mano matytas vaizdas būtų milžiniškas voras ir jo klaikus snukis. Spėjau nugriūti ant žemės ir patogiai įsitaisyti ant žolės. Karalienė neskubėjo mūsų užmušti ji norėjo mėgautis mūsų siaubu. Aš nenorėjau suteikti jai, to malonumo ir bandžiau galvoti apie ką kitą. Nesakyčiau, kad visas gyvenimas prabėgo prieš akis, bet keli svarbesni  momentai, vis dėl to blykstelėjo. Na, kad ir jei su Valu nebūtume susitikę tame bare kur aš gurkšnojau viskį be menkiausio plano ką veikti su savo gyvenimu, gal jau būčiau miręs malonesne mirtimi. O Valas būtų padaręs inžinieriaus karjerą ir viskas butų buvę kitaip. O gal tiesiog reikėjo pasilikti išgelbėtoje gyvenvietėje. Buvau taip pasinėręs į savas mintis, kad net neišgirdau jų. Jų urzgimo ir šimtų letenų trepsėjimo. Neišgirdau plieno kapojančio mėsą ir daug kitko. Valas mane papurtė ir aš atsimerkiau. Vilkai mano nustebimui visur buvo pilna vilkų. Juodi ,kaip naktis vilkai puolė vorus ir puolė tikrai sėkmingai. Karalienę nuo mūsų nugynė milžiniškas karys raudonais šarvais. Tokiu pat milžinišku kardu jis jau spėjo ją sužeisti,  o vilkai supo ją ir kabinosi jai į kojas. Negalėjau patikėti tuo ką mačiau, bet kiti matė tą patį. Tuoj pat griebėme liepsnosvaidžius ir puolėme svilinti vorų eiles kurios,  dar sėkmingai gynėsi nuo vilkų. Mūsų ugnies srovė neužkliudė ne vieno vilko jie tučtuojau atšoko ir puolė vorus kitoje pusėje. Turbūt pirmą kartą mėgau vilkus, kaip dabar. Džiaugsmingai klykdami naikinome vorų likučius. Jie buvo išblaškyti vilkų ir jau nebegalėjo gintis. Karys raudonais šarvais užsimojo jo kardas blykstelėjo melsva šviesa ir karalienė ištiško į gabalus. Vilkai pribaigė likusius vorus iš daugiau nei šimto vorų neliko nė vieno. Karys nusiėmė šalmą su antveidžiu prie jo priėjo mergina su gobtuvu slėpusis nežinia kur, nes pastebėjome ją, tik dabar. Kario veidas buvo keistas oda vingiavo melsvos linijos ant kaktos augo maži ragai. Mergina pasekė kario pavydžiu ir nusiėmė gobtuvą jos oda buvo tamsiai violetinė o ausys smailios ir ilgos. Jos nuostabūs sidabriniai plaukai buvo susukti į kuodelį matyt, kad netrukdytų kovoti. Vilkai glaustėsi prie jos, lyg šunys . Ji ramiai glostė jų kailį. Mes susižvalgėme staigmenoms šiandien nebuvo galo. Jie matyt laukė mūsų reakcijos o mes buvome per daug nustebę, kad kažką daryti. Valas atsipeikėjo nusviedė liepsnosvaidį ir surinko mūsų ginklus. Tada nuėjo prie namo nuolaužų ir per jas sugebėjo nusikasti iki rūsio kuris atrodė visai sveikas mes nusekėme paskui jį mūsų keistieji gelbėtojai taip pat. Valas atidarė vyno butelį ir davė jį merginai. Ji ramiai gurkštelėjo ir šyptelėjo. Dantys atrodė visai žmogiški ir dailūs. Karys nieko nelaukęs negrabiai atidarė alaus statinaitę. Jis negrabiai tarė:
- Draugai. Vorai priešai.
Tardamas draugai parodė į mus. Mums to užteko mes linktelėjome. Kartais žodžių, tiesiog nereikia ir darbai pasako daug daugiau. Taip mes ir gurkšnojome dar ne visai suvokdami, kad prie tiesos apie vorus ir viso to esmę priartėjome žingsniu arčiau.