mane
iškosėk iš plaučių
atsikrenkš ir išspjauk

kaip snarglys
prilipčiau
praeiviui prie bato

gal jis skristų
į paryžių prie
eifelio bokšto
gertų arbatą gal vyną
nuo jo kojų
koks didelis pasaulis
atrodytų
kaip sapnas
kai vėl užmiegi naktį
iš nerimo prabudęs

o gal
jis
vaikščiotų
gatvėm
iš baro į barą
tarpuvartėse
užuovėjos pamyžti
ieškotų
jo kojos pavargtų
numesti batai
kampe lauktų pavasario
ir atrodytų
kad pasaulis toks mažas
kaip degtukų dėžutė
ir tu pats kaip
vaiko lobis dvi metalinės sagos
po žeme
toj dėžutėj užkastas
ir niekad neišsipildęs

o galbūt
lietus snarglį nuplautų
susigertum į žemę
išaugtum į žolę
į dangų
į rasą
kad sukvėpuotum
mane

sukvėpuotum