Ugnis!
Sau išbūriau tave iš tirščių
Praeities ir naktų ko gero
Aliuminio puodely kartą
Šaukštu cukraus per daug įmaišius.
Mano sūnūs seniai negrįžta,
Nors abu tik žaidžiame karą.
Mano vėliavos – niekad baltos,
O paliaubos nieko nekeičia,
Kaip nekeičia ničnieko rangai.
Jau įpratome būti eiliniais
Neramiais sapnais vienas kito
Nuo gelsvumo klevų iki sniego.
Sulaikytum trumpam mano ranką,
Jei nubraukčiau nuo tavo milinės
Arba lūpų slogumą ryto,
Bet ir vėl „kuopa, kelt! “ ir nelieka
Laiko tylai, net jei neįtartum
Kas nutiks, kai nutils pabūklai.
Laiko žodžiams, net jeigu bevaisiai,
Žvilgsniui, net jei beviltiškai sausas.
Lyg žinotų taikinio vardą
Virpa rankos. Nutraukite ugnį!
Nesugrįžę grįžta skaudžiausiai
Amžinais rikošetais... Šausi?