Duobėtas lygumų žvyrkelis vinguriuoja it žaltys pro miškelius, laukus Audruvės upelio link...

Pro debesis išlindusi saulė raudonai nuspalvino horizontą, nuogas pakelės medžių viršūnes.
Važiavome tylėdami. Mama vis dairosi aplink, norėdama dar sykį viską gerai apžvelgti, įsiminti kiekvieną peizažo detalę, apčiuopti tos žemės pulsą, užuosti kvapą...
Mašinos bagažinėje ramiai tupėjo du kiemsargiai šuneliai – mamos paskutinis turtas. Gaila buvo atiduoti juos į gyvūnų prieglaudos namus, o ir mama norėjo, kad jie važiuotų kartu.
– Mama, ar pameni, kaip tame lauke ganėsi avys ir poni, – mėginau pradėti jąi dominantį pokalbį.
– Ja, ja, – pritarė mama žiemgališka tarme. – Ale ir aš norėč tokį poni turėt. Va, ant ja jodinėč i milėč. Daba jis musiau jau i kūtėj, kad nesimata niekur, – pragiedrėjusia nuotaika išpoškino.
Po ilgokos pauzės atsidususi pridūrė:
– Bet daba, man jau nič nieka nebereik.
– Reikia, dar daug ko reikia, mamyte, – bandžiau nutraukti pesimistines mamos mintis. – Va, apsigydysi ir pavasariop vėl atgal dardėsime.
Mama nieko neatsakė, tik palingavusi galvą vėl įniko dairytis aplink. Saulės diskas pasišokinėdamas per švino spalvos debesis lėtai slinko į vakarus, kai pasiekėme tikslą – Audruvės upelio tiltą, o jau ir ten, ranka paduot – seniai nebūtuose namuose.

Grįžtame pagrindine gyvenvietės gatvele, pavadinta skambiu pavadinimu – Vyturio. Mama apžvelgia kiekvieną namą, kiekvieną medį ar obelį pakelėje, juk penkerius metus nebūta. Niekas negalėjo pasakyti, kodėl mama nenorėjo čia atvažiuoti, apsilankyti nors retkarčiais. Gal, kad liko skaudūs prisiminimai. Gal slėgė vienatvės poreikis Stasiui mirus, kai į tą namą atsikraustė dukros šeimyna? O gal ir dar kitos nežinomos priežasys paskatino save „išsitremti“ – užsidaryti.

Štai ir namas: dvi plačiai išsišakojusios eglės, kurias mama su amžiną atilsį Stasiu pasodino, kaip ir obelis, kriaušę, jazminų krūmą, kuris kasmet pasipuošia gausiais baltais kvepiančiais žiedais visai po svetainės langais. Tujų gyvatvorės nebeliko, nes jos peraugo, išsikerojo ir užstojo saulės šviesą sodui ir namui.

Viskas dabar čia pasikeitė, netgi kiemas, kuriame laisvai bėgiodavo vištos, gagendavo žąsys ir pasipūtėliai kalakutai. Dabar kiemas išpiltas skalda, išbetonuotas, žodžiu – šiuolaikinis. Nebeliko priestatėlio malūnui, aviliams ir žemės ūkio padargams – dešimt žemės hektarų išnuomota žemės ūkio bendrovei, kuriuos Smetonos laikais nusipirko mamos tėtis, sugrįžęs iš Amerikos anglies kasyklų.

Saulė jau iki pusės paniro į horizonto aureolę, jau greit greit visai pasislėps prietemos rūko skraistėje. Tolumoje kaip laikrodžio rodyklė skendi violetinių debesų apšviestas nedidelio miestelio bažnyčios bokštas, virš kurio garsiai krankdami suka ir suka ratus varnų būriai. Niekas nežino ir nenumano, kodėl būtent varnos taip dažnai sukasi aplink bažnyčią, o paskui, vos saulė prapuola už horizonto linijos, nutupia ant miestelio kapinių medžių nakvynei.
O gal tai – pasiklydusios ir niekur nepritapusios vėlės? – ne kartą klausdavau savęs, kai gyvenau čia, o dirbau šiame miestelyje.

– Pagaliau atvažiavom, mamyt, – su palengvėjimu ištariau.
Mačiau, kaip išlipus iš automobilio mamos veidas pablyško, kaip nestipriomis sukaustytomis kojomis žengia savo kiemu durų link.
Įdomu, ką ji dabar galvoja? – šmėstelėjo mintis. Nors taip niekas niekas ir nesužinos.

Iki paskutinio atodūsio... Iki paskutinės savo stotelės...


(B. d.)