II skyrius

Mirusiųjų Pasaulis


Šviesa negailestingai spigino Miu į akis. Ji ranka prisidengė nuo šviesos. Mergina pradėjo lėtėti. Iki vamzdžio galo buvo likę vos keli žingsniai, bet Miu jie atrodė tikra amžinybė... Ji pajuto, kaip pradėjo temti sąmonė. Ryškėjo nakties vaizdiniai... Mirtis prirakinta prie sienos... Aplinkui šliaužioja kažkokie gyviai, visur taip... glitu...
Miu nusipurtė. Ji neleido sau pasinerti į tuos baisius vaizdus, kuriuose matė, kaip kankina Mirtį.
Štai, pagaliau... Vamzdžio galas jau visai visai čia pat! Kojos jau kyšo kažkur... Kur labai šviesu... Kur labai šilta...
Miu bumbtelėjo ant žolės, bet tolios žalios, kad nuo jos ryškumo merginai teko dar labiau prisimerkti. Ji pasirėmė ant rankų ir lėtai atsistojo. Miu atsivėrė nuostabus gamtovaizdis - visur, kur tik užmato akys žaliuoja žolė, tolumoje miškas, dangus žydras it pavasarį žibutė, oras pritvinkęs paukščių čiulbesio, kažkur netoli siūruoja vienišas gluosnis savo plaukais, šluodamas žemę. Tačiau mergina pasisuko į kitą pusę ir pamatė labai skurdžią vietovę - visur tik išdegę laukai, karštis, kur ne kur mėtėsi akmenys, kažkur sukvarksėjo varna, tolumoje matėsi išdžiūvęs upelis, o tokios šviesios saulės kaip nebūta...
Mergina, žinoma, nusprendė eiti į šviesą, gražią sultingą žolę, o ne į 'gamtos kapines'. Ji buvo visai užmiršusi tą vamzdį, naktinius vaizdus ir šiaip - sunkų gyvenimą. Ji džiaugėsi, kad gali savo tamsią odą parodyti linksmai saulutei, pasiklausyti paukščių, nusimaudyti netoliese esančiame ežerėlyje, kurio vanduo buvo skaidrus it krištolas. Miu net neketino atsisukti į tą išdegusią žemę, nors... Ją kankino mintis, kad ji turi eiti visai ne į gražią pievą, o į tą, taip nenorimą eiti, Mirusiųjų Pasaulio dalį.
Nusimaudžiusi, apsirengė ir atsigulė ant pievos. Po kiek laiko ji trumpam užsnūdo.


*


Miu atplėšė sunkius akių vokus. Akių jau nebevargino saulė, nors buvo šviesu. Tik ji, Miu, gulėjo ne žolėje, o ant baltų kaip sniegas grindų. Virš jos ratus suko vivernos. Jos gailiai klykavo ir smarkiai mosavo suplyšusiais sparnais. Rusvas kūnas lingavo į visas puses, o galva, rodės, vos laikosi ant ilgo kaklo. Mergina atsitraukė atatupsta, o tie padarai nieko nepastebėjo. Ji greitai apsisuko ir pasileido bėgti prie sunkių, rudų durų. Pabandė jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos. Miu pradėjo daužyti duris delnu, bet niekas jai neatidarė durų. Tik vivernų žvilgsniai nukrypo link merginos. Jos nustojo klykauti ir pamažu leidosi žemyn. Miu lėtai, išsigandusi atsisuko. Ji drebėjo, kojos linko iš siaubo, bet ji žinojo, kad išgelbėti gali tik stebuklas.