Mūsų žvilgsniai susitiko, kai netikėtai iš albumo iškrito viena svarbi abiems nuotrauka.

Pro langą šviečia skaisti birželio saulė. Nuotaika pakili, visi dar jauni ir žvalūs, neprislėgti rūpesčių ir vargų. Užstalės linksmybės – mano dukters krikštynos. Suteikėme jei Karolinos vardą – babytės vyro, mano senelio atminimo garbei.
Mažulytė Karolina – mano patėvio Stasio rankose. Geros dvasios ir niekada neieškodavęs žodžio kišenėje patėvis atsirado tik tada, kai man buvo aštuoniolika metų. Ilgai laukiau jo kaip išganymo ir padėjėjo mamos ir babytės ūkyje. Teko kartu dirbuotis šienapjūtėje, bulviakasio metu, pagaliau kolūkio veršelių fermoje, kurioje jie abu dirbo ir pirmavo...
– Stok į komunistų partiją, – ne kartą Stasį skatino kolūkio partorgas. – Gausi medalį už gerą darbą.
– Nusišikt man ant to medalio! – tiesiai šviesiai sakydavo Stasys. – Kam man jis – nei jis šildo, nei ką!
Partorgas mamos nekalbino stoti į partiją, nes puikiai žinojo jos tėvuko, mano senelio, praeitį. Jis, spaudžiamas bėdų, išvažiavo dirbti į Amerikos anglių kasyklas, palikęs čia, Lietuvoje, savo šeimą. O ir grįžęs neturėjo ramybės nuo nuolatinių kėgėbistų persekiojimų, kol pagaliau neištvėrė ir ryžosi savižudybei.

Mamos akys sudrėksta, bet ji niekada nerodo viešai stipraus susijaudinimo – paslepia savyje, užsidaro.
– Taip, Stasys buvo geraširdis ir dosnus visiems, – mėginau nutraukti ir taip užsitęsusią tylos pauzę. – Ir mano vaikai, juo didžiuodamiesi, sako, kad jis – geriausias ir mieliausias senelis, tačiau...

Tą saulėtą šienapjūtės dieną Stasys pasijuto blogai ir grįžęs namo prigulė. Nežinia, kiek jis gulėjo, bet mama grįžusi iš lauko, rado jį ant grindų sukniubusį. Daktarai jau nieko nebegalėjo pagelbėti. O jam buvo tik penkiasdešimt penkeri!
Gerai atsimenu, kaip mano vaikai eisenos priekyje pagarbiai nešė fotografiją, kaip kaimo vyrai, niekieno neprašomi, iškasė duobę, kaip dar po netekties gyvenau pas tave, mama, kad tu apsiprastum...
Šiandien sugrįžęs tėviškėn visad aplankau, visuomet uždegu žvakelę Stasio ir babytės amžinojo poilsio vietoje.

Laiko ratas skuba, bėga, atmintis tai vėl užklimpsta kasdienybėje, tai vėl nuslenka kažkur nežinoma kryptimi...

...Gruodis, tačiau šalčio nė gramo, paskutiniai daiktai, paskutiniai žvilgsniai į dabartį, į ištuštėjusį namą ir sodybą.
– Laikas, – pasakiau ryžtingai, nors pats jaučiau kažkokį nežinomybės nerimą ir jaudulį. – O kaip gi čia viskas išliks?

Per naktį pliaupęs lietus apstojo, liko paskutinis žingsnis, paskutinį Sudiev pasakyti mamai: Sudiev gal ne ant visados? Privalome tikėti...

(B. d.)