Aukštas kalnas
žemės vidury,
Jo viršūnėj
spingso žiburys.
Papėdėje
pluša žmogus –
tiesia į šviesą
laiptus.
Nutiesė, užsiropštė,
pažiūrėjo iš aukšto:
„Gražu, vargti
gal ir buvo verta...“
- - - - - - - -
Kol nulipo nuo kalno,
žiburys užgeso,
bet liko laiptai –
gyvenimas tęsiasi...