Nutylėjimai
Neįtakoju tos krypties, kur vaisiai sumanys riedėti,
Nors kaip magėtų į jų galvas įdėti savo išminties!
Bet jie surinks savus gumbus, ims skirti dubenį nuo rėčio
Ir kraujo epą durų staktoj kitoj pastogėj išrantys.
Bauginti ima ta erdvė, kuri mus ruošiasi išskirti,
Ji prasižioja netikėtai grasi it slibino nasrai.
Nuo šiolei ilgesiu smilkstu lyg žirnių išderėjus virkščia
Ir tiktai lūpomis išspaudžiu švenčiausią melą: \"Būs gerai...\"
Žinau - bus potvynių, sausrų ir gal ne vieną šimtą kartų
Prakeiksiu valandą, kai vaisiams nepasiryžau būt slenksčiu,
Tačiau neišgaliu dabar jų potyrių naujų apkartint
Ir visą patirtį švininę užmest ant augančių vilčių.
Be abejonių įžeidžių linkiu pasiekti aukštą dangų -
Tuo mes ir skiriamės, kad sprūstu pati į juodžemio gelmes.
Nė nežinau, ar kas supras, ko susikūprinu nuolankiai.
Gal tik bijojau savo vaisių išsupus per toli numest.