Bekopiant per laiko slenksčius
                                           trumpėti jau pradeda kojos
Ir stygius gyvenimo geismo
                                          suvalgo visus pyragus.
Iš puodo prėskos išminties
                                           nuodingas likutis garuoja,
Kol darosi kvaila smalsauti
                                         ir garsiai beklausti:\"Kas bus?\"

Dengtam sidabru rutuly
                                     jautiesi įkalinta šmėkla.
Burtažodžių skiemenys plaukia
                                             it ižas pro tavo akis.
Juk savo galybės turtus
                                   po grūdą aguonos išmėtei,
Tikėtis naivu, kad toks maistas
                                              skraiduolį šalia išlaikys.

Kentėti - gobšiųjų dalia.
                                    Dosnus bedalindamas auga.
Štai jaudulio ašaros lašas
                                     suardo sidabro kerus.
Tasai, kurs padėtas šalia,
                                     lai būna ne priešas, bet draugas,
Kad viską - ir erdvę, ir laiką -
                                          dalintis sutiktum perpus.
Kaip tvarstis geroji valia
                                   trupėjimo sopę sulaiko,
Nors tam, kurs nebelesa duonos,
                                                pasiųsti gali tik maldas.
Žiūrėk - jau visai nesvarbu,
                                       ar perkopsi slenkstį šį laiko -
Įtikinai laisvą skraiduolį,
                                      kad tu jį mylįs, ne valdąs.

Graudu, kada narvo virbai
                                      nutildo taip geidžiamą giesmę,
Kai būtį kaip buitį tau siūlo
                                      valdyti siaurais pavalkais.
Sustojęs  ties aukštu slenksčiu
                                            bandai kuo labiau išsitiesti -
Žiemos šermeninė drobulė
                                          kol peržels gegužio šilkais.