Darbas mokykloje įdomus tuo, jog čia niekuomet nebūna liūdna. Čia dirbantys mokytojai kiekvieną dieną yra lydimi nesibaigiančio dūzgesio ir šėlsmo. Atrodo, jog pabuvus tokioje aplinkoje ilgiau galima lengvai išprotėti, tačiau beprotnamyje atsiduria retas, nes kaip ir visur tai, kas veda iš proto, puikiai kompensuoja tai, kas galiausiai priverčia nusišypsoti.

Mokytojų kabinete sėdintis žilstelėjęs vyras jau buvo įpusėjęs skaityti straipsnį apie vakar dienos sporto įvykius, kuomet į patalpą įgriuvo dar visai jauna mokytoja bei vos keleriais metais jaunesnis jos mokinys.
- Atvedžiau gražuolį, perauklėjimui, - neslėpdama pykčio išrėkė ji.
Jaunuolis stovėjo išpūtęs akis ir nutaisęs piktą veidą tyliai žiūrėjo į prieš jį sėdintį vidutinio amžiaus vyrą.
Vyras atsistojo.
- Kuo jaunimas nusikalto šiandien? - žiūrėdamas į paauglį paklausė vyras.
- Klasėje pabandė vaidinti indėnų vadą, - bėrė žodžius dar nė kojų mokytojos kailyje neapšilusi moteris.
- Iš pradžių kreidą ištepė vienos klasiokės rūbus, vėliau pripylė į kitos kuprinę vandens, o galiausiai savo galią pademonstravo mano kėdėje įsmeigdamas adatą.
Vyras pradėjo kvatotis.
- Ir žinoma tu adatos nepastebėjai? - neslėpdamas juoko paklausė vyras.
Mokytojos žandai ir taip jau buvo raudoni iš pykčio, tačiau po kolegos klausimo atrodė, kad ji tuoj sprogs. Situaciją dar labiau pagyvino iš paauglio lūpų išsprūdęs juokas.
- Na štai, kaip matau jaunimas irgi moka linksmintis, - ištarė vyras ir netrukus surimtėjo.
- Laikas linksmybėms pasibaigė, tad netrukus pradėsime auklėjamąjį darbą.
Po šių žodžių jaunuolio veidas pasikeitė ir atrodė, tarsi jis per sekundę būtų supratęs to, ką padarė padarinius, tačiau kažką keisti jau buvo vėlu. Prieš jį stovintis vyras atrodė grėsmingai, o ir jo pakitęs balso tonas nežadėjo nieko gera. Vyras suėmė paauglį už parankės, išsivedė iš kabineto ir nusivedė į mokyklos rūsyje esančią mažą, tamsią patalpą. Paskui, užtrenkė duris, įjungė ant stalo stovėjusią magnetolą, prisidegė cigaretę ir įsmeigė įdėmų žvilgsnį į priešais sėdintį mokinį.
- Tai kuo pats būsi vardu?
- Rapolas, - išlemeno nejuokais persigandęs jaunuolis.
- Malonu susipažinti. Kaip matai, esame rūsyje. Čia aš praleidžiu nemažai laiko, todėl žinau, kad pašaliniai ateina čia gal vieną kartą per savaitę, - lėtai ir įtikinamai kalbėjo vyras.
Rapolas nurijo seilę, tad prieš jį sėdintis mokytojas pamatė, jog pirmą tikslą jau pasiekė.
- Aš niekur neskubu, todėl esu pasiryžęs čia sėdėti tol, kol kas nors tavęs arba manęs pasiges bei ateis mūsų čia ieškoti.
- Mano tėvai jau šiandien iškvies policiją!, - išrėkė paauglys tarsi tikėdamasi, jog tai paveiks jo pašnekovą.
- Tegu, bet kur pirmiausia ieškos, mokykloje, pas mane? Ne! - neslėpdamas pasitenkinimo kalbėjo vyras.
Toks atsakymas galutinai išmušė jaunuolį iš vėžių, tad šis greitai nutilo ir pakluso pašnekovo diktuojamoms sąlygoms.
- Žinai, kaip aš auklėju tokius nenuoramas kaip tu?
Rapolas papurtė galvą.
- O gi pasakoju baisias istorijas, kurias išklausę paaugliai vienaip ar kitaip pasikeičia.
Vyras pamatė kaip Rapolo veido raumenys kiek atsipalaidavo, matyt jaunuolis tikėjo kažko baisesnio.
- Kaip jau sakiau, laiko turiu į valias, tad gal pradėsiu. Apie ką čia tau papasakoti? Kas įdomu vaikiui, kuriam hormonų audros visu smagumu spaudžia smegenis. Atsiminiau, mano istorija bus apie jauną vyrą, mylimą moterį ir tai, kaip per keletą dienų jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.
Rapolo žvilgsnis įsirėmė į vyro veidą. Gerai,  - pagalvojo mokytojas, intriga yra, dabar tereikia viską nuosekliai papasakoti. Žilstelėjęs vyras susikaupė, atsikrenkštė ir netrukus pradėjo savo pasakojimą.


***

Restoranas, kuriame sėdėjo Vakaris, skendo pasakiškoje ramybėje. Židinyje smagiai šokinėjo liepsnos liežuviai, o už lango vos girdėjosi tyliai ošianti jūra. Kone idilišką gamtos garsų harmoniją kiek papildė tyli muzika, kuri padėjo sukurti patalpoje ypatinga atmosferą.

Vakaris laukė moters, kuri šiek tiek vėlavo. Nors vyro krūtinę jau ne kartą buvo nustelbusios nerimo bangos, tačiau jis nepanikavo. Vakaris buvo pasiryžęs laukti tiek, kiek reikės: valandą, dvi, nors ir visą vakarą. Svarbu, kad ji pasirodytų. Svarbu, kad jis galėtų nors trumpai pažvelgti jai į akis, pamatyti jos šypseną ar išgirsti nors vieną jos lūpų tariamą žodį. Vakariui atrodė, jog bet kuris žmogus pažvelgęs jam į akis lengvai atspėtų ir nedvejodamas garsiai ištartų: \"vyruti, tu - iki ausų įsimylėjęs\". Tačiau būtent tai ir nedavė jam ramybės. Kuomet ateis Aistė jis turi išlikti ramus. Privalo. Jis neturi išsiduoti, nes kitaip neliks jokios romantikos ir visas viliojimo procesas nueis šuniui ant uodegos. Beliks tik pripažinti savo jausmus bei pradėti naują gyvenimo etapą. Šviesiaplaukis vyras veikiausiai dar būtų ilgai svarstęs visus įmanomus būdus, kaip reikia elgtis ir ką pirmiausia reikėtų sakyti pamačius ją. Tačiau to neprireikė. Vakaris akies krašteliu pamatė atsiveriančias restorano duris, pro kurias lėtai ir be galo grakščiai įžengė ji. Vaizdas, kurį jis pamatė kuomet moteris priėjo arčiau privertė vyrą suakmenėti. net jei prieš keletą minučių jis būtų mintinai išmokęs geriausią įžanginę kalbą, kuri idealiausiai tiktų šiam pasimatymui, dabar jis negalėtų ištarti nė žodžio.

Aistė, kurią jis buvo įpratęs matyti, buvo paprasta buhalterė dirbanti toje pačioje darbovietėje, gretimame kabinete. Moteris Vakariui krito į akį kone pirmąją darbo dieną, kuomet pietų pertraukėlės metu gerdamas kavą jis pamatė išgirdo moterišką balsą, tariantį jam \"Labas\", o pakėlęs akis - išvydo pasakišką Aistės šypseną. O vėliau, viskas lyg pasakoje: pietų pertraukėlių metu jis vis dažniau atsidurdavo šalia žaviosios kolegės ir sulig kiekviena diena Vakaris atrasdavo joje kažką naujo: žydras lyg jūra akis, mažą, riestą nosį, juoką, kuris skambėdavo it gražiausia muzika, šviesius, trumpai kirptus plaukus, dailią figūrą, gražią aprangą, įdomią asmenybę. Nors jis puikiai žinojo, kad idealų dalykų pasaulyje nėra, tačiau žiūrint į Aistę šie žodžiai jam atrodydavo mažų mažiausiai kvaili, na ir žinoma - neteisingi.

Iki šio vakaro vyrui atrodė, kad daugiau gražių žodžių apibūdinant savo mylimąją jau nebegalima rasti. Tačiau pamatęs prieš save stovinčią moterį ilga raudona suknele bei pažvelgęs į subtiliu makiažu padailintą veidą jis tiesiog prarado amą. Jo galvoje sukasi šimtai, gal net tūkstančiai komplimentų, tačiau nė vieno jų jis neįstengė ištarti. Tad visiškai nenuostabu, jog Vakaris visiškai pamiršo, jog dar visai neseniai planavo pasirodyti kaip džentelmenas, kuris atitraukia damai kėdę, pasodina ją prie stalo, o paskui ramiu ir skardžiu balso pašaukia barmeną.

- Kas tau? - ištarė Aistė pirma nutraukusi keistą tylą.
- Nieko, visiškai nieko. Tiesiog... - bandydamas suktis iš susidariusios padėties bandė išlikti nors šiek tiek paslaptingu Vakaris.
- Atsiprašau, jog šiek tiek pavėlavau.
- Tikrai? Nė nepastebėjau, jog atėjai vėliau nei tarėmės, - melavo Vakaris, tačiau iš Aistės šypsenos suprato, kad jo žodžiai neįtikino pašnekovės.
- Tu šiandien kažkoks įsitempęs, kas nors negerai?
- Viskas tvarkoje, tiesiog... aš iš tavęs to nesitikėjau.
Aistė įtariai pažvelgė į savo pašnekovą nesuprasdamas apie ką jis ir Vakaros suprato, jog norint nutraukti įtampos pančius reikia būti atviram.
- Visąlaik žinojau, jog esi nuostabi moteris, tačiau pamatęs tave šiandien... pasijutau tarsi vargšas, prieš save išvydęs nuostabią princesę ir gavęs progą kartu su ja papietauti.
Po šių žodžių Aistės žandai kiek paraudo, o jos veide atsirado plati šypsena, kuri paprastai padėdavo pralaužti visus barjerus - tiek bendraujant su žmonėmis, tiek bandant išsireikalauti to, kas regis yra neįmanoma. Išvydęs šį stebuklą Vakaris pamiršo dar visai neseniai jį kausčiusią įtampą, tad ilgai lauktas vakaras pamažu apsigaubė paslaptinga romantikos skraiste, kuri tarsi atskyrė du žmones nuo likusio pasaulio ir visų ten esančių problemų.

Visgi, net ir meilės aromato tvyrantis ore ne visuomet sugeba įveikti blogąsias jėgas. Įpusėjęs trečią vyno taurę Vakaris jautėsi kiek apsvaigęs, tad drąsiai suėmė švelnias kolegės rankas ir netrukus priglaudė jas prie savo lūpų. Aistei tai patiko. Vakaris matė, jog moteris yra laiminga, o tai suteikė jam dvigubai daugiau džiaugsmo. Palaukęs dar keletą sekundžių jis įsmeigė savo skvarbų žvilgsnį kolegei į akis ir matydamas ten aistrą pamažu ėmė artėti prie jos lūpų. Vakaris jautė krūtinėje pamažu įsižiebiančią aistrą, kuri netrukus virs didžiuliu aistros laužu, kuriame galės skęsti jis ir jo moteris. Pirmasis bučinys jau buvo čia pat ir tuomet atsitiko kažkas baisaus.

Už Aistės nugaros nežinia iš kur išniro moteris. Jos veidas buvo piktas, kupinas įniršio bei pridengtas ant akių krentančia trumpų, juodų plaukų sruoga. Vakaris ją pažino, tad nujautė, jog netrukus nutiks kažkas bloga. Pamačiusi baimės kupinas Vakario akis, Aistė bandė atsisukti, tačiau nespėjo. Juodaplaukė moteris užmetė jai ant kaklo nestorą virvę ir suveržė ją iš visų jėgų.
- Sugebėsi ją išgelbėti? Nemanau. Juk tu nevykėlis. Nieko nesugebi, - piktai iššvokštė juodaplaukė moteris.
Vakaris nesiklausė žodžių, adresuotų jam ir šoko gelbėti savo kolegės. Jis viena ranka nustūmė stalą, kita - iš visų jėgų užsimojo smogti užsimojo smogti Aistės užpuolikei. Vakaris dar spėjo išgirsti salėje kilusį šurmulį ir, kaip jam atrodė, paliesti juodaplaukės veidą ir tuomet viskas staiga išnyko. Vyro sąmonė aptemo, o košmaru virtusi pasaka išnyko, tarsi blogas sapnas.

***

Ryte Vakariui plyšo iš skausmo galva, tačiau fizinė kančia neatrodė pats blogiausias dalykas, kuris jam galėjo nutikti. Vyro kūną maudė taip, tarsi vakare jis būtų sumuštas, o savijauta  buvo tokia, tarsi žemė būtų išslydusi iš po kojų. Vakare būtina pasimatyti su Mokytoju, tačiau iki tol – laukia dar visa darbo diena. Vakaris išgėrė saują tablečių, kuriose buvo keletas vaistų nuo skausmo ir stiprūs raminamieji. Užgėręs vaistus vandeniu, jis pasidarė sumuštinį ir suvalgęs jį jau buvo pilnai pasiruošęs darbams.

Diena buvo graži. Pavasarinė saulė švietė tarsi norėdama priminti apie save žiemos miegu vis dar snaudžiančiai gamtai. Flora ir fauna gal kiek ignoravo šviesos ir šilumos pavidalu atėjusią dovaną, tačiau miesto gatvėmis vaikščioję žmonės atrodė laimingi. Stebėdamas aplinką ir kiek pavydėtinas šypsenomis pasipuošusiems praeiviams Vakaris atėjo į darbą. Kaip visuomet ant stalo jo laukė nemažėjanti popierių krūva, o kartas nuo karto sučirškiantis telefonas tarsi pranešdavo, kad laukia nemalonus pokalbis. Netrukus koridoriuje šmėstelėjo Aistės siluetas. Pirmoji maloni akimirka šįryt. Deja, moteris nė nežvilgtelėjo į Vakario pusę, tad vyras tik prikando lūpą ir panarino galvą. Regis laukia dar viena eilinė diena, „Įdomu, ką vakare Mokytojas pasakys, ką patars?“, - mintyse klausimus dėliojo Vakaris.

Pietūs atėjo nejučia. Kavos kambarėlyje kaip visad buvo sambrūzdis ir atrodė, tarsi visi biure dirbantys žmonės vienu metu užsimanė pasidaryti pertraukėlę. Laimei, šią pilką ir netvarkingą žmonių masę netrukus papuošė ji - lyg karalienė visų, ar bent jau jo vieno, Vakario, dėmesį kaustanti Aistė.
- Sveikas, - pasisveikino moteris ir tradiciškai šyptelėjo.
- Labas, - ištarė Vakaris ir jau buvo bepradedąs užmegzti pokalbį, tačiau moterį pirmas užkalbino kitas kolega, tad ji tik maloniai šyptelėjo, atsiprašė ir prie kavos aparato patraukė su kitu vyru.

Ir vėl nepasisekė, - nusivylė Vakaris. Šiandien tikrai - ne mano diena. Bloga nuojauta vyro nepaleido iki pat darbo pabaigos, tad sutvarkęs visus reikalus vyras pamojo atsisveikindamas Aistei ir gavęs iš jos tokį pat atsakymą galėjo ramia širdimi baigti darbus. „Na va, nors darbo dienos pabaiga yra gera“, - mintyse tarstelėjo Vakaris ir, uždaręs biuro duris, ištuštėjusia miesto gatve nužingsniavo prie jūros. Ten, kur dažniausiai jo laukdavo Mokytojas. Žmogus, be kurio pagalbos jis neįsivaizdavo nei savo dabarties, nei ateities.

***

Vakaris sutiko Mokytoją ant jūros kranto. Žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyras stovėjo ramiai ir šaltu veidu žvelgė į neaprėpiamus tolius. Pro šalį einantis praeivis turbūt nė nesuprastų, kad ant kranto susitiko du vienas kitą pažįstantys vyrai. Tačiau Vakario toks Mokytojo šaltumas nė kiek nestebino.
- Labas vakaras, - paslaptingą tylą pirmasis nutraukė Vakaris.
- Sveikas, kaip einasi? - nekeisdamas žiūrėjimo krypties atsiliepė Mokytojas.
- Kam klausiat, jei vis tiek žinot. Sektųsi gerai, būčiau dabar mieste ir gyvenčiau savo gyvenimą, o dabar - aš čia, - niūriai atsakė Vakaris.
- Vadinasi aš toks blogas, jog pas mane ateini tik nešinas blogomis naujienomis ar niūriomis nuotaikomis?
Vakaris kiek sutriko ir, nežinodamas ką atsakyti, kažką neaiškiai sumykė. Mokytojas atsisuko. Vyras įdėmiai nužvelgė pašnekovo veidą ir neradęs jame jokių optimizmo ženklų ištarė: matau, kad nesiklausai manęs ir nenori mokytis. Tai kam gaišti savo brangų laiką?
Vakaris pasijuto įžeistas.
- Mokytojau, aš stengiuosi ir darau viską, ko jūs paprašote, tiesiog tai - neduoda jokių teigiamų rezultatų.
- Ir dar kartą pasakei tai, kas patvirtino, jog manęs tikrai nesiklausai. Tai kodėl šiandien vėl atėjai? - nesuprantu tonu išbėrė žodžius prieš Vakarį stovintis vyras.
Vakaris sukaupė drąsą, atsiduso ir papasakojo visus pastarųjų dienų įvykius.
Mokytojo veidas kiek susiraukė.
- Na, bent jau stengeisi. Gera žinia ta, jog pažanga visgi yra.
Vakario veide buvo beatsirandanti šypsena, tačiau Mokytojas dar nebuvo baigęs savo kalbos.
- O bloga žinia ta, kad net ir mokėdamas save valdyti, tu vis grįžti į pradžios tašką, o tai - jau pavojinga.
Po šios Mokytojo pastabos Vakario veidas dar labiau paniuro.
- Vakari, tu man pasakyk vienintelį dalyką, ko aš tavęs prašiau lygiai prieš savaitę, kuomet stovėjome štai čia, prie jūros?
- Sugalvoti tikslą, dėl kurio norėčiau gyventi, - skubiai atsakė Vakaris.
- Ir ką tu sugalvojau?
- Šiuo metu labiau už viską trokštu Aistės, tos pasakiškos moters, dirbančios gretimame kabinete.
- Moteris..., - atsiduso Mokytojas.
- Siekti moters yra blogai? - nesupratęs Mokytojo nusivylimo paklausė Vakaris.
- Siekti kažko, ko neturi yra gerai, tačiau įsivelti į jausmų sūkurį - nelabai teisingas pasirinkimas. Aistra išblėsta, o kartu su ja - pasimiršta kadaise didingu atrodęs tikslas.
- Mokytojau, o ką man daryti, jei šiuo metu nenoriu nieko kito?
Prieš Vakarį stovintis vyras papurtė galvą. Daryk kaip nori, tačiau suprask, jog tik pats gali rasti atsakymus į tave užgriuvusias problemas, o besiblaškydamas po jausmus prarasi daug laiko. Brangaus laiko. Savo laiko.
Vakaris bandė įsisąmoninti tai, ką jam ką tik pasakė Mokytojas, tačiau mintys niekaip negalėjo susidėlioti į reikiamas lentynėles.
- Gera jums kalbėti, kuomet jūsų gyvenimas teka reikiama vaga.
- O tu manai, jog taip visą laiką buvo? - kiek šyptelėjęs paklausė Mokytojas.
- Nejaugi ne?
Šis Vakario klausimas privertė jo pašnekovą nuoširdžiai kvatotis.
- Žinojau, kad šiuo metu esi pažeidžiamas, gal kiek naivus, tačiau galvojau, kad turi daugiau šalto proto, - juokdamasis pro ašaras žodžius bėrė Mokytojas.
Vakaris prikando lūpą ir antrą kartą per pastarąsias keliolika minučių pasijuto įžeistas.
Pastebėjęs pasikeitusią Vakario veido mimiką Mokytojas kiek surimtėjo.
- Žmogau, jei pradėčiau pasakoti visą savo gyvenimo istoriją - užtruktume iki ryto. Visgi jei savo patirtį reiktų apibūdinti keliais sakiniais pasakyčiau - ačiū Dievui už man siųstus išbandymus, nes tik supratęs, ką aš darau blogai, dabar esu toks, kokiu visuomet norėjau būti. Aš esu laisvas, gyvenu sau ir darau tai, kas man labiausiai patinka. Ko dar gali žmogus norėti?
Vakaris pavydžiai pažvelgė į savo pašnekovą.
- Žinai, koks buvo didžiausias mano atradimas? - paklausė Mokytojas.
- Ne.
- Pasakiškas vaizdas, atsivėręs nuo vienos iš Azijos viršukalnės. Ar žinai ką man teko patirti, norint užkopti į ją?
Vakaris papurtė galvą.
Aš praradau daugiau nei tu per visą savo gyvenimą, bandžiau užlipti ten keletą kartų, tačiau man vis kas nors pakišdavo koją. Ir žinai ką? Tai man suteikdavo tik dar daugiau jėgų, o kiekvienu kitu bandymu aš užkopdavau vis aukščiau, nes būdavau išanalizavęs savo klaidas. Neįsivaizduoji, koks buvo jausmas galiausiai pasiekus savo tikslą, - pakiliai pasakojimą užbaigė Mokytojas bei netrukus vėl veidu atsisuko į jūrą.
- Vakari, tu privalai atrasti moterį, kuri vis visuomet atsiranda tavo sapnuose bei paverčia juos košmarais. Tu matai ženklą, tačiau vis tiek suki klystkeliais ir tai mane labiausiai stebina.
- O Aistė? - atsargiai paklausė Vakaris.
- O ką ji? Kaip tu gali kažko tikėtis, jei nesusitvarkai su savimi, su savo sapnais? Ar esi tikras, kad tikras pasimatymas su tavo svajonių moterimi eis sklandžiai, o tu viską darysi teisingai?
Vakaris išklausė Mokytojo žodžius, tačiau teigiamo atsakymo ištarti neskubėjo.
- Tavo gyvenimas griūva ir tu tai žinai, bėda ta, jog tu pats nenori rasti atsakymų ir slepiesi po baimės skydu.
- Ką man reikia daryti? - tyliai ištarė Vakaris, nes jam atrodė, kad vien šį vakarą jis tą patį klausimą uždavė jau šimtąjį kartą.
- Daryk taip, kaip sakiau. Prieš miegą kvėpuok giliai, valdyk save, galvok apie tai, kur labiausiai norėtum atsidurti. O užmigęs ir patekęs į sapną, nepanikuok. Pažvelk baimei į akis ir prisimink tai, kas glūdi tik tavo pasąmonėje.
Nuo minties, kad teks išgyventi dar vieną košmarą Vakarį net nupurtė, tačiau jis puikiai žinojo, jog norėdamas susitvarkyti savo gyvenimą turės daryti tą, ko prašo Mokytojas.
- Visuomet patogiausia matyti tai, ką nori, tačiau skaudžiausia yra tuomet, kai sužinai tikrąją tiesą, - dviejų žmonių pokalbį filosofiškai užbaigė Mokytojas ir netrukus jūros pakrante nužengė miesto link.

***

Vakaris namo neskubėjo. Palydėjęs akimis tolstantį Mokytoją jis dar kurį laiką pabuvo prie jūros. Besiklausydamas tolumoje ošiančių bangų ir lyg burė veidu gaudydamas ledinį vėją Vakaris ilgai mastė. Jis bandė suprasti, ką reiškė Mokytojo žodžiai: \"Surask moterį, kuri vis atsiranda tavo sapnuose\". Blogiausia buvo tai, jog Vakaris visiškai nenorėjo jos ieškoti. Veikiau atvirkščiai - kiekvieną dieną jis troško bėgti kuo toliau nuo Gintarės, moters, kuri ramų nakties miegą paverčia kančia ir tarsi gyvatė nuodija kiekvieną jo gyvenimo dieną. Iš lėto. Ir labai skausmingai.

Vakaris užsidengė veidą rankomis, tarsi norėdamas pasislėpti nuo viso jį supančio pasaulio. Kančia ir nuolatinis bandymas atrasti vidinę ramybę padarė savo, tad jam atrodė, jog nebeliko jėgų niekam. Net ir bandymui kažką pakeisti. Visgi Mokytojo užuominos apie sudėtingą jo gyvenimo kelią tarsi įkvėpė Vakarį dar vienam bandymui. Bandymui įveikti save.

Vakaris išgėrė tabletes, skirtas nuimti įtampą, užgesino kambaryje degusią šviesą ir atsigulė į lovą. Vyras plačiai atmerkė akis ir tris kartus giliai įkvėpė oro į plaučius. Paskui lėtai užsimerkė, pradėjo galvoti apie tai, ką labiausiai norėtų sapnuoti bei netrukus pradėjo kvėpuoti: giliai, lėtai ir ritmingai. Nepraėjus nė penkioms minutėms Vakaris jau buvo pasinėręs į sapną, regėdamas jame tai, ko labiausiai norėjo.

Kvėpuok giliai: vienas, du, trys, iškvėpi. Giliai. Vienas, du, trys, iškvėpi. Tai buvo Mokytojo žodžiai. Vakaris nesuprato ar jis jau sapnuoja, ar vis dar yra realiame pasaulyje, tačiau klausė to, kas jam yra sakoma.

Atmerkęs akis jis pamatė sodą. Gražų sodą: pilną rožių krūmų, supamą gausybės, ką tik žydėti pradėjusių obelų. Buvo graži pavasario diena ir atrodė, jog aplink esantis pasaulis ką tik gimė iš naujo. Stebėdamas aplink esančias grožybes Vakaris jautėsi laimingas, o jo gerą nuotaiką dar labiau praskaidrino netoliese išgirsta melodija, kurią tyliai švilpavo moteris. Jis priėjo arčiau vieno rožių krūmo ir už jo išvydo juodaplaukę.
- Labas, - pasisveikino Vakaris.
Moteris pakėlė galvą ir iškart tarsi užbūrė Vakarį.
- Sveiki, - šyptelėjo ji ir nuleido galvą, tarsi nenorėdama tęsti pokalbio.
- Kuo jūs vardu?
- Daug mūsų čia matai? - neslėpdama šypsenos kalbėjo pašnekovė.
Vakaris priėmė iššūkį.
- Nemažai, o gal man tik taip atrodo, nes akys raibsta nuo jūsų grožio.
Jis pamatė, kad pašnekovės veidas kiek nuraudo.
- Komplimentą priimu, tačiau geriau sakyk pats, kurios vardą norėtum sužinoti.
- Pačios gražiausios, tos, kuri stovi tiesiai prieš mane, - su plačia šypsena veide atsakė Vakaris.
- Gerai, laimėjai, mano vardas Gintarė.
Išties, pažinties pradžia buvo labai graži. Gal dėl to buvo kaltas nuostabus pavasario oras, kuris tarsi užbūrė bundančią gamtą kartu su visais jos kūriniais? Vakaris iki šiol niekaip negalėjo suprasti. Deja, grožis, aistra, gal net meilė truko neilgai. Tiesa ir to trumpo laiko tarpo pakako, kad du, pakankamai skirtingi žmonės pradėtų gyventi kartu.

Netrukus Vakaris atsidūrė name, kuriame jis praleido kelerius savo gyvenimo metus. Tai buvo Gintarės sodyba. Ir tuomet, tarsi filmas, nuosekliai besisukęs sapnas, pradėjo trūkinėti. Vakaris akimirksniu pamiršo tą nuostabią dieną, kuomet jis sutiko Gintarę ir netrukus pajuto, lyg butų grįžęs ten, iš kur labiausiai norėjo pabėgti.

Jis vėl išgirdo nuolatinius Gintarės riksmus, priekaištus bei norą kontroliuoti jo gyvenimą. Jis prisiminė vakarus, kuomet negalėjo skaityti knygos ar žiūrėti televizoriaus, nes tai nepatiko jo moteriai.

Vakaris niekaip nesuprato, kodėl tuomet nesiryžo bėgti. Galbūt pavyks rasti atsakymą nors dabar, sapne. Kad tik jis nesibaigtų.
- Nevykėlis, kam tu išvis reikalingas? Eik užsidaryk savo kambaryje ir pasislėpk nuo visų problemų? - išgirdo vis garsėjantį Gintarės balsą.
Vakaris nuėjo į miegamąjį, iš už lovos išsitraukė paslėptą degtinės butelį ir vienu gurkšniu kone ištuštino jį.
- Degradas, - toliau šaukė moteris.
- Duok pinigus, vis tiek juos pragersi, - vis nesiliovė Gintarė.
- Eik, sutvarkyk rūsį, padarysi nors ką gero!
Vakario galva plyšo, jis girdėjo šimtus, gal net tūkstančius žodžių kurie varė jį į neviltį ir visuomet viskas baigdavosi tuo pačiu - degtinės buteliu, penkiomis minutėmis euforijos ir ramiu miegu. O paskui - vėl ta pati istorija.

Galiausiai Vakaris sapne prisiminė tą vakarą, kuomet į namus atėjo nepažįstamas vyras. Jis liepė susirinkti daiktus ir eiti lauk. Daug daiktų jis neturėjo, tad išsitraukęs už lovos slepiamą turtą lėtai patraukė durų link. Tą vakarą lijo ir buvo nepaprastai šalta, tačiau niekam tokia smulkmena nerūpėjo. Nepažįstamas vyras be didesnių emocijų išstūmė jį lauk bei su trenksmu užvėrė duris.

Vakaris pabudo išpiltas šalto prakaito. Jis jautėsi esąs dar didesnis nevykėlis, nei anksčiau save įsivaizdavo bei vis dar nesuprato Mokytojo žodžių.

***

Nors Vakario galva dūzgė tarsi bičių avilys per patį darbymetį, tačiau jis pirmą kartą po daugelio metų pasijuto turįs pagrindą po savo kojomis. Aš išdrįsau sapne sugrįžti ten, kur bijojau. Aš galiu pažvelgti baimei į akis, tačiau ar galiu ją nugalėti? Vakaris ieškojo atsakymų visą naktį, tad ryte pasirodęs darbe atrodė baisiai.

Vakaris įjungė kompiuterį, pasiėmė arčiausiai gulėjusius popierius, tačiau pradėti rimtesnio darbo - niekaip negalėjo. Jis apsidairė aplink. Biure darbas virte virė ir atrodė, jog visi yra paskendę tik savo reikaluose. Vakaris jau buvo bepasijuntąs nematomas, tačiau netrukus išvydo Aistę. Ji ėjo koridoriumi sparčiu žingsniu ir atrodė nepaprastai laiminga. Aistė sustojo prie kavos aparato, įsipylė pilną puodelį gėrimo ir eidama savo kabineto link mirktelėjo viena akimi. Vakaris net apsidairė. Už jo nieko nebuvo, šalia taip pat. Jo smegenis akimirksniu užliejo maloni šiluma.
- Oho, - ištarė tyliai ir tuoj pat suvokė, jog aplinkiniai galėjo pastebėti šį nevalingą emocijų proveržį. Staiga Vakaris prisiminė Mokytojo žodžius: \"Žmogus mato tai, ką nori matyti\". Vakarį trumpam užliejusi abejonių banga išnyko taip pat greitai kaip atsirado. Nesvarbu, ką aš matau, svarbu, jog man yra pasakiškai gera, - pamanė jis ir, tarsi įgijęs antrą kvėpavimą, pasinėrė į darbus.

Darbo pabaigoje Vakaris jautėsi atsigavęs, tad išėjęs iš biuro jis nutarė neskubėti ir pasimėgauti nikotino teikiamais malonumais. Jo nuostabai tokį patį planą turėjo ir Aistė, tad tol, kol smilko cigaretė jis mėgavosi teigiamų emocijų antplūdžiu. Lyg to būtų negana, atsisveikindama Aistė apsikabino jį per liemenį ir palinkėjo gero vakaro.
- Įdomu, ar gali būti dar geriau? - pagalvojo Vakaris niekaip negalėdamas prisiminti kada pastarąjį kartą buvo taip gera.
Įkvėptas palaimos ir staiga užplūdusio neregėto pasitikėjimo savimi Vakaris ryžosi padaryti tai, apie ką, dar ryte, bijojo net pagalvoti.

Jis lėtai, bet užtikrintai nuėjo į stotelę ir atvykus reikiamam autobusui įlipo vidun. Užsivėrus transporto priemonės durims jis suprato, kad kelio atgal nebėra. Vakaris važiavo gerą pusvalandį, o paskui dar dešimt minučių žygiavo pėsčiomis. Oras nebuvo pats maloniausias, tačiau puikiai tiko tam, kas buvo suplanuota.
***

Priėjęs Gintarės namą Vakaris kurį laiką stovėjo, bandydamas įsitikinti ar kas nors yra viduje. Jis apžiūrėjo visą kiemą ir įsitikino, jog bent jau nepažįstamo vyro tikrai nėra. Vakaris perlipo per tvorą, apėjo aplink namą ir pamatė virtuvėje degančią šviesą. Viskas klojasi gerai. Paskui jis kelis kartus giliai įkvėpė į plaučius oro bei patraukė pagrindinių durų link. Keldamas ranką link skambučio Vakaris pajautė, kad jo kūnas ėmė drebėti, tačiau paskui susitvardė ir išgirdo kaip namo viduje nuaidėjo skardus garsas. Ilgai laukti nereikėjo. Gintarė atvėrė duris gana greitai, nė nepažiūrėjusi kas stovi už jų.

Jos veidas buvo toks pats, kokį pastarąjį kartą matė sapne: piktas, tarsi rengtųsi kažką užmušti. Ir lygiai toks pats, kuris buvo tą vakarą, kuomet jis buvo išvytas iš namų. Nežinia kodėl, tačiau pikta mimika ir pykčiu degančios akys iškart priminė blogiausias jo gyvenimo akimirkas. Vakaris pasijuto tarsi filme, kurio herojus visą laiką atsiduria ten, iš kur nuolat bėga. Gintarė atrodė nustebusi.
- Ko nori? - piktai išrėžė ji.
Vakaris tylėjo. Turbūt pirmą kartą gyvenime jis jautėsi užtikrintas, nes puikiai žinojo, ko nori. Jis matė, kad moterį tai išgąsdino. Gintarė buvo beuždaranti duris, tačiau Vakaris spėjo užkišti pėdą, o netrukus stipriu rankos mostu atvėrė duris iki galo.
- Ką čia išsidirbinėji, man šalta? - jau rėkė moteris.
Vakaris žinojo, kad laiko turi nedaug. Nežinia kada gali grįžti nepažįstamas vyras, be to - aplink daug kaimynų, tad viską reikia padaryti greitai ir tyliai. Jis suėmė moterį už chalato ir ištempė ją laukan. Gintarė jau nebešaukė, ji klykė visu balsu ir Vakaris pamatė, kaip aplink esančių namų gyventojai lyg sutarę, pradėjo vienas po kito sklaidyti užuolaidas, bandydami suprasti tai, kas vyksta lauke.

Oro sąlygos dar labiau subjuro, pakilo stiprus vėjas, kuris lenkė medžius prie žemės, o kad to nebūtų maža - prapliupo stiprus, ledinis lietus. Tačiau Vakaris buvo laimingas, nes jam viskas klojosi lyg iš pypkės. Jis išsivedė moterį pro vartelius, nutempė link netoli buvusio miško ir pastūmė. Moteris buvo permirkusi, jos apatinė lūpa virpėjo nuo šalčio, o balsas silpo sulig kiekviena minute.
- Pagaliau tu nebegali rėkti, - galiausiai prabilo Vakaris, o jo žodžių nenustelbė net į vėtrą peraugantis vėjas.
- Gulk ant žemės, - išrėkė jis.
Gintarė neiškart suprato, ko iš jos norima, tad paprasčiausiai žiūrėjo į vyrą paklaikusiu žvilgsniu.
-Gulk!, - šįkart jau įsakmiai ištarė Vakaris ir pažvelgė į moterį pykčio kupinomis akimis. Gintarė atsigulė ant ledinės žemės.
- Tu man pasakyk tik vieną dalyką, ar dabar tau gera? - ramiu, tačiau nieko gera nežadančiu balsu kalbėjo Vakaris.
Gintarė tylėjo. Ji buvo pažeminta taip, kaip tik buvo galima įsivaizduoti. Ji nieko nespėjo atsakyti, bet Vakariui atsakymo ir nereikėjo. Gretimame kieme jis išgirdo bruzdesį ir pamatęs atlekiantį kaimyną, apsisuko ir norėjo bėgti miesto link, tačiau kaimynas pasirodė greitesnis. Negana to, po kelių minučių pasirodė Gintarės draugas, vis dar tas pats nepažįstamasis, kuris dabar atrodė itin grėsmingai.

Likusią vakaro dalį Vakaris praleido areštinėje. Kieti kameros gultai, įtarūs pareigūnų žvilgsniai ir nežinojimas, kas bus toliau būtų prislėgę ne vieną. Tačiau Vakaris jautėsi puikiai. Jis nežinojo, kada bus paleistas į laisvę, tačiau jam tai visiškai nerūpėjo. Giliai širdyje jis jau buvo laisvas.

Kitą dieną įvykęs susitikimas su Mokytoju buvo trumpas. Vos Vakaris pradėjo pasakoti apie tai, kas įvyko jo pašnekovas pakėlė pirštą prie lupų.
- Užteks, matau tu galiausiai supratai tai, ką visą laiką norėjau pasakyti. Dabar viskas tavo rankose ir tik nuo tavęs priklausys kaip pasisuks tavo gyvenimo kelias.
Vakaris dar norėjo kažko paklausti, tačiau Mokytojas dar kartą nutildė jį. Paskui nusišypsojo, paspaudė ranką ir patraukė savais keliais. Tarsi sapne, - pamanė Vakaris, akimis lydėdamas jūros pakrante tolstantį vyrą.

***

Vyras pastebėjo, jog Rapolas vis dar įdėmiai klausosi jo, tačiau istorija jau buvo beveik baigta. Jis nutilo.
- Ir, kas buvo toliau? - paklausė paauglys. - Ko aš turėčiau iš šio pasakojimo pasimokyti?
Vyrus šis klausimas buvo seniai pažįstamas. Jis puikiai atsiminė, kaip kadaise pats, stovėdamas ant jūros kranto to paties klausė savo Mokytojo. Ir be didesnio vargo atsiminė tuomet išgirstą atsakymą:
- Matau, kad visai manęs nesiklausei.
Rapolas suglumo. Vakaris žinojo, kad jaunuolis klausėsi to, kas jam sakoma, tačiau nežinojo dar daugelio dalykų, kurie jam padėtų suprasti tiesą, tad nieko neatsakė ir kurį laiką tylėjo.
- O kaip baigėsi su Aiste? Jūs dar kada nors matėtės, - paklausė Rapolas.
- Mačiausi, - prisiminęs jaunystę trumpam į prisiminimus pasinėrė Vakaris.
- Kaip ir mano Mokytojas, taip ir aš turėjau tikslą - pasiekti tai, ko labiausiai trokštu. Gaila, bet meilė nėra lipimas į aukštikalnę ir sulig laiku daug kas pasikeitė. Visgi aš sugebėjau tapti jos draugų, o po vieno vakarėlio ilgai ir aistringai bučiuoti su ja. Tuomet supratau, jog stengtis tikrai buvo verta.
Rapolas pradėjo muistytis.
- O ką man reikėtų daryti, norint pakeisti savo gyvenimą ir pasiekti tai, ko noriu.
Vakaris šyptelėjo. Jis buvo laimingas, nes ką tik ir vėl pasiekė dar vieną mažytį savo tikslą.
- Ateik rytoj vakare, prie jūros. Lauksiu tavęs.
Po šių žodžių Rapolo veide pirmą kartą pasirodė nuoširdi šypsena.
Vakaris nežinojo, kokios bėdos slepiasi po šio jauno žmogaus šarvais, tačiau buvo pasiryžęs jam padėti, taip, kaip kadaise Mokytojas padėjo jam.