Seno paveikslo plagiatas

Nesnūsk, Mirtie, žilasis kapitone,
Kreipk jausmo kevalą į degančius krantus.
Kur pãsvajos... Pro gyvasties vilionę –
Be kelio nežinion. Pats kelias tikslas bus.

Mane įgąsdink vieną syk kaip dera,
Kad sužėrėtų, ko man reik išties.
Kad ne – čigonę, išlankstytą kaip gitarą,
Iš aukso rėmų vesk, iš jos nakties, –

Pro klegesį, pro laužus, ginklo blyksnius
Senųjų, nuoširdžiau pakvaišusių laikų,
Lai jų siauta ir laisvė grįš mums,
Kadais kristalizuota teptuku.

Jau tokia patvirkus markitantė –
Net nekalta! Ir pasirinks mane
Juoda akim. Mitriau nei Dantė
Pakeisiu halsą maudulio dugne.

Tada jau mik  ilgam, Mirtie.  Pats aš kapitonas.
Valdysiu burę. Vairas, kompasas nei inkaras – ne man.
Pirmyn į tamsią be baigties kelionę –
Palaužt visatos nuobodžiui kvailam.
Algmar