Baltajam liūdesiui tyloj sustingus,
melsvuos šešėliuos žodžių nerandu.
Kiekvieną Tavo ašarą susirenku į delną
ir per aguonų lauką vilnimis brendu.
Ir nematuoju Tavo nerimo ir baimių,
neklausiu - kur Tu, kuo vardu...
Jei lemta bus, tikrai ateisi
prie mėlynojo medžio iš šviesių sapnų...