Nusibodo būti savimi,
Užsidėjau kaukę – ir į miestą...
Plaikstosi sintetiniai plaukai,
Šypsena per visą veidą plieskia.

Burnoje – ne dantys – perlų vitrina,
Akys – laimę spindintys koralai.
Be raukšlelių ir be rūpesčių randų kakta...
Tikras džiaugsmo ir sėkmės paradas!

Vaikštau, o aplinkui susirūpinę veidai –
Skauda galvą... Stogą vėl nuplėšė vėjas...
Alga pasibaigė... Sloga... Neskambina vaikai...
Tik aš viena šypsaus kaip išprotėjus.

Tik aš viena – kaip dirbtinė lėlė.
– Kas ji tokia? – nustebę kalbas žmonės,
Lyg ir matyta... Ne, ne vietinė ponia,
Keista kažkokia, gal amerikonė...

Tą kvailą kaukę plėšiu nuo galvos,
Dedu ne į lentyną – į šiukšlyną.
Geriausia būti savimi – čia Lietuva,
Čia viskas tikra, paprasta ir gryna!