Išeis Senieji
Išeis Senieji, jie tols ir tols nuo mūsų vartų,
Kažką negrįžtamai išneš, kažką paliks.
Kiek begalvotum, beskaičiuotum ir besvertum -
Ir ten, ir čia bus liūdesio bei džiaugsmo per akis.
Kiek paukščių suokė, kiek gėlių žydėjo
Nevėžio pievose, mažam sode!
Rytai išaušdavo ir saulė vis tekėjo,
O ryškios žvaigždės žiebės vakare.
Gyvenimo spalvų paletėj nestokojau,
Džiaugiausi pats, dažnai plačiai žarsčiau,
Į ištiestas rankas jas dosniai dovanojau,
Kitiems - širdies kalba eilėraščius rašiau.
Tiktai gavau, tikriausiai, daug daugiau –
Anūkų akys meilę man žadėjo,
Jose gyvenimą jau kitą išskaičiau –
Be viesulų klastos, be pikto vėjo.
Tiesa, metų našta šiek tiek sunkesnė tapo,
Kai kas nespėjo net ištart – sudie,
Kažkam pražydo gėlės ant supilto kapo
Ir klausimas – kodėl? Kodėl, lemtie?
Betgi ir tai – tiktai spalva, viena iš tų,
Kurios suklust, labiau mylėti žemę liepia,
Kolei džiaugiesi Nemuno vaga, mišku,
Kolei pavasarį tikies sutikti dviese.
Išeis Senieji Metai, ačiū jiems ištarsiu,
Paliko daug daugiau - paliko viltį,
Kad ir kituos naujus lobius atversiu,
Su vyturio giesme žydrynėn kilsiu.