***
Meilėgrįža vėl emirgruoja vidun
Užgaudžia kaulai
Vaiduoklių gerklėj
kai nakčiai atveri langus
Užsiveria skaičiai tylom
Žemė pakvimpa kūnu
Lūpom ją vedžioja žolė
Mėnulio plaukais
Kurių galiukai pabirę danguj
Iš lėto virsta nuodais
Skliauto ašarų kirčiai
Pažadina galą
Apvainikavę mirtį
Laimingos pabaigos
Išaušus rytui
Neskink gėlių net virš žolės
Vilkai tyko grobio
Privalu deportuotis kur šalta
Užkalus vidaus erdvės langus