Mūsų miesto dantisto kėdėj tiktai tolimos šviesos,
kai vairuoja blizgiu plaktuku lupa akmenis – tvenkia kanalą.
Manyje taip nekaski giliai, gilios šaknys sukryžmintos, skauda.
Vėl judu atbuline eiga ir iššvokščiu signalą.
Pro sukąstus dantisto pirštus išsilieja raudona lava
ir vulkaninai akmenys byra tiesiai dantų anatomo vidinėn kišenėn.
Nebekaskim daugiau, stabdom darbus, maldauju. Aptverkim!
Su spygliuota viela, su „stop“ juosta – „nuodai“, „radiacija“!
Ten, kur tu pakliudei, mano protėvių kaulai ir meilė. Dar – ąžuolo šaknys.
Ten jausmų pamatai, ir matai, kaip per lietvamzdį lietų suverpia.
Šitaip duria į vyzdį šviesa, šitaip duria. Ir už uždangos šnibžda kažkas –
„Šis poezija serga“.