Šventiškai,
Viliojančiai atrodo
Aukštaitijos kraštas baltu rūbu.
Daug čia tylos,
Paslaptingo grožio.
Apsakyti žodžiais –
Per sunku...
   Kalėdoms žemė nusimeta rudinę.
Nuo galvos iki kojų
Baltais kailiniais apsikloja.
Pilki sodybų stogai
Kaip kepurės, –
Sniegas dar lengvas, papuręs...
Medžiai gi
Lyg žvakės
Subrenda į sniegą ir...
Miega.
O miegant aprėdo kažkas
Baltais šermuonėliais šakas.
Tyluma.
Virš balto lauko
Kūčių vakaras brenda, –
Sniegą nuo krūmokšnių brauko...
   Kūčių vakaras –
Stebuklinga naktis.
Menas saldūs rūpesčiai vaikystės:
Ar Kalėdų Senelis aplankys?
Kaip įeis jis pro duris užrakintas?..
   O Kalėdų baltąjį rytą,
Menu,
Snaigės vis krito
Ir krito...