Kambario kampe, palėpėje, prieblandoje stovėjo senas molbertas, ant kurio jau senai dulkyjo baltas drobės lapas paruoštas naujam kūriniu. Tačiau menininkas jau seniai pamiršo kas yra įkvėpimas, jau kurį laiką teptukas neklauso jo minčių. Sėdi jis prie atviro lango, dūmas iš pypkės apsiautęs savo džiovintų slyvų kvapu, žvilgsnis įsmigęs kažkur į tolį...tik pats menininkas gali pasakyti ką jis mato...tai neapčiuopiama, neapsakoma ir kaip tai perduot, išreikšt...Dūmas keičia dūmą, pasigirsta žingsniai ant medinės aslos - teptuko meistras matuoja žingsnius, o gal ne žingsnius? gal matuoja mintis, užmančas, norus, geismus, gal bando sutalpint visą tai drobėn...prieina prie drobės, pakelia teptuką, pamirko į dažus, priartina prie drobės.....sustingimo minutės, pauzė nenumaldomai ilga.... Vėl ranka nusvyra ir vėl prie lango, ir vėl dūmas, dūmas....Saulė palikusi savo aukščiausią tašką, jau senokai ropštėsi žemyn, o drobė vis balta, kaip buvo balta vakar ir užvakar, ir užužvakar, ir prieš mėnesius kelis...gal puodelį arbatos? Jau senokai jo niekas nepasiūlo, negirdėti to širdžiai malonaus balselio, kuris taip dažnai pakviesdavo gurkšneliui jazminų arbatos....Tos švelnios rankos apkabindavo pečius, įsiveldavo į senokai jau pražilusius plaukus. tada jis ją užversdavo į viršų, lyg bandydamas suskaičiuoti žvaigždes. O iš tikrųjų jis norėdavo pamatyti tik dvi - mažas, žalias, pilnas meilės ir aistros žvaigždutes ir už tai jis būdavo apdovanotas karštu, saldžiu bučiniu, kuris paskui pavirsdavo į bučinių puokštę... ir ne tik į lūpas, jie liejosi jų kūnais, lyg per liūtį lietaus lašai nuogu kūnų vasaros metu tokie gaivinantys ir jaudinantys kiekvieną odos milimetrą, kad net malonu šiurpulys nenustojęs lakiodavo tai aukštyn, tai žemyn... Ir kas sako, kad tuo viskas užsibaigdavo - tada kūnai tikrai jau būdavo nuogi, susiglaudę į vientisą skulptoriaus išdailintą figūrą, kuri vis nuolat keisdavo formą. sielos dainavo dainas, kokios dar nei vienas kompozitorius nesugebėjo užrašyti natomis, bet jos pačios maloniausios ausiai aistros metų, karštis ir prakaitas, tik dar labiau išryškindavo figūrų formas...
...kada tai bebuvo? Net jazminų arbata prarado savo žavesį, skonį ir kvapą...dailininkas užsiplikė kavos, įsitaisė į supamą krėslą, eilinį kartą užtraukė dūmą ir įsmeigė žvilgsnį į tolį...
Po kelių dienų iš drobės žvelgė dvi mažytės, žalios, pilnos šilumos ir aistros akys, langas buvo uždarytas, palėpėje išsisklaidęs dūmo kvapas ir nebesigirdėjo supamos kėdės girgždesio....