Dar apkabink, kad rudeniui atėjus
Pražįstų uogom miško kadagiai,
Vėjuotą naktį, kad pašoktų fėjos,
Kai lapai kris it mirštantys drugiai.

Dar pasėdėk plaukais prigludus
Prie liūdesio pabalusio šarma,
Kad žemėj užmigdytas grūdas
Daigu nubudęs liestų širdį man.

Dar pabučiuok, kad sirptų vyšniom
Tie sodai, kur lakštingalų daina
Rasoj sustingdavo rytams išblyškus,
Lietuj spindėjo saulės šypsena.

Dar pasilik, dar pastovėk prie vartų,
Kurie palieka tau neužverti,
Kad grįžus vasaras kartu išgertum
Ir būtume nuo jų girti, girti...