Seniai jau nerašau, galbūt ir nerašysiu –
per greitai skuba laikas, apsunko mintys.
Ir kelias tas, kuriuo ėjau tapyti,
kažkur pasimetė – nubėgo.

Kai suklupau prie prisiminimų slenksčio,
pamėlusiom nuo šalčio rankom,
pradėjau rinkt ištryškusią ražienų ochrą,
it bitės pikį prieš užmiegant.

Seniai jau nerašau, šiandien tiktai dėlioju
išblukusius nuo laiko atminties eskizus.
Drobėje vis spinduliuoja toliai,
laukiantys baltų pusnų, it potėpių...
–
Kalėdos.