Vaistais pakvipo – karvaloliu –
Po visą kambarį namų.
Ir viskas, ko šiandieną noriu,
Kad būt ramu, ramu, ramu...

Širdis, kad ritmiškai tvaksėtų,
Nukristų bėdos po stalu.
Bet Šulija išpranašauja lietų
Skaidriu pabūręs kristalu.

Ir būbnija į lango stiklą
Devyni tūkstančiai lašų –
Kulkosvaidžiu. Košmaras tikras.
Einu iš proto pamažu...

Lietus subado lyg segtukais
Man smegenų visus centrus,
Ir skausmas nuolatinis bukas
Tartum kalenimas gandrų

Sulig lašu į galvą smeigia,
O ritmas, kaip varlė sena
Šokuoja paskui žiogą, sraigę...
Lietaus gana, gana, gana.

Gana ligų, bėdų... Nenoriu!
Mane kankina migrena.
Darsyk išgersiu karvalolio,
Nes ritmas, kaip varlė sena...