Laikas
Mūsų laikas išbyra sudužęs į kelkraščių akmenis.
Apkaišysi likimą gėlėm ar suvytusiais prieblandų žodžiais,
Kai bandysi atminti kažką, tarsi lanką įtempdamas atmintį,
Tarsi leistumei strėlę dykynėn, kur šunlielės* prasmę užgožia?
Kai nėra ateites, išsipildymui rinkis sekundę
(Kol tariu šiuos žodžius, nebelieka atvėstančiam žody tiesos).
Tu delsi? —Ir gėla tarsi kruvinas tvarstis priglunda
Ar vainikas erškėčių ant tavo galvos nuleistos.
* šunlielė — aukštas, plaukuotas, dvokus augalas.