Pabučiuoji į smilkinį. Kaktą raukiu. Taip įpratus,
Lyg sutrynus džiovintas gubojas maldaknygės puslapiuos.
Tu šypsaisi. Man leidi pajust mano bobišką pradą
Palengva. Tik stipriau nei tuomet, kai nepranešu suksianti

Ten, kur rankos tai kelkraščio linija. Muistaus. Šypsaisi
Užsimerkt! Nežiūrėt! Neduokdie švelnumu užsikrėsiu...
Tu prasidedi ten, kur prasideda vienpusis eismas
Jei išlėksiu į priešpriešą tavo staiga, ar suspėsi

Pasakyt, kad esi paslaptis kaip išnarplioti mazgą
Mano batų raišteliuos ir skersvėjis, alpulį genantis
Nuo švininių vokų ir šešėlio, paršliaužiančio paskui?
Nutylėsi – žinojimas plūstelės lietvamzdžių venomis

Ir varvės pro langinių akis. Jeigu žodis tai rankos
Kryžiaus ženklu palietus tave išpažinsiu ir stabtelės
Laiko greičio strėlė, viršgarsinį \"Konkordą\" pralenkus.
Aš žinau. Tu šypsaisi. Greitesnis tik sergintis angelas.