Nebesulaukę, kol užaugs
ir bus parašyti,
nebeištvėrę ankštumo,
pabėgo žodžiai
nekantrūs.
Su viltim pabūti gyviems –
nors trumpai, –
o galbūt – net ilgai ir laimingai.
Ir nuo tada, abejingumo sugniuždyti,
dingo be pėdsakų
prirašytų žodžių kapinėse.

Likusieji
kantriai mokosi
rikiuotės meno,
stiliaus subtilybių,
filosofijos,
įtaigumo,
gramatikos
ir dar visko begalę,
Kad, išėję į žmones,
Gautų kokius nors titulus.

Betgi šitiek išmokti – argi įmanoma,
juk aš toks prastas mokytojas,
kad pačiam noris pabėgti.