Sokratiškas nežinau

...Aš nežinau kas yra meilė, bet aš esu susipažinęs su tuo jausmu, su savo kūno ir sielos būsena, kuri tik sąlyginai padalyta į dvi sąvokas, bet iš tiesų yra nedaloma kaip „aš“ individas. Esu pažįstamas su nežodine būsena, kuri atsiveria betarpiškoje akistatoje su Kitu nesuteptoje – šventoje akimirkoje, nuostabos žvilgsniu palytėtame Kitame, taip pat ir su nedalomu individu, nepaliestu pažinimu ir žinojimu, todėl skaisčiu neįvertintoje akimirkoje žmogiškumo matmenimis: grožiu, gėriu, bjaurastimi, nuodėme ar išganymu. Aš pažįstu belaikę ir nepriklausomą, pirmapradę, nesunaikinamą būseną, kuri tarsi negyjanti žaizda gyvens visą man skirtą kelią...
Ir tai įvyko, bet šis įvykis nepriklausė nuo mano noro, bet jis kirbėjo ir virpėjo manyje kaip nepažinta palaima, kaip neįvardijamas mano troškulys, kaip geismas. Bet tai tik nuostabos akimirka, išplėšusi mane iš kasdienybės, iš praktinio žvilgsnio, kuris remiasi pažinimu ir žinojimu, kuris bando įvertinti, tai yra, perkelti neperkeliamą ir belaikį susipažinimą, pritaikyti jį kasdienybei, pritaikyti jį mano troškuliui, mano norams. Tiems, kurie kyla iš nemaldomo geismo turėti, valdyti kaip savo nuosavybę, kaip daiktą, turėti ir valdyti pirmapradį, pradžios, betarpiškume patirtąją nuostabos palaimą, vienkartiškumą paversti praktiniu veiksmu, patirti ir įvaldyti, turėti begalę akimirkų, kurios mane išplėštų iš kasdienybės gniaužtų, užsimiršti, būti tame žodžiais neišsakomame alpulyje, savęs praradime, kritime į prarają.
Vėliau jis, bevartant ir semiantis patirties iš Žmogiškosios Knygos, taps žinojimu, kartais Absoliučiu, Tiesa, technologijomis, Mokslo pasiekimais, pamažėle betarpiškos akimirkos nuostabą užgoš, blanks geisme (geismas geidžia geismo nebegeisti geismo A. Š.), šventumą pakeis praktinis veiksmas,  patirtą akimirkos palaimą, svaiginantį kritimą bus bandoma išgauti sukurtomis technikomis: žodžio galia, garso, kvapo, regėjimo, lytėjimo.
Nuostaba kaip dovana mirtingajam, kaip nedaloma individualumo kokybė, kaip paslaptis bus perkeista į žmoniškuosius matmenis, tiesą sakant, egzistuojančius tik bendrybėje, vadinasi, kalboje. Bet ištrinti šios juslinės pagavos nepasisekė, man rodos, ir nepasiseks jos įvaldyti jokiomis technikomis.
Tad, aš vėl sakau, aš nežinau, kas yra meilė, bet aš su ja esu susipažinęs ir vadinu jausmu. Gal ir teisus šventasis Povilas, be jos aš esu niekas. O jis tikrai žino, kas yra meilė, perkeldamas ją į absoliutų žinojimą, į Žodį. Panašiai kaip koks mokslo žynys, parašęs sekso traktatą, kaip „meilės vaidilutė“, kaip perkantis vaidilutės veiksmą žino. Bet tai, man rodos, iš stokos, iš negalimumo pakartoti pirmapradės nuostabos palaimos, beieškant „tikro“, visaverčio, moksliškai įrodyto atitikmens, klimpstama į antijuslinę gelmę. Iš jos gamindami begalę tikrovių kaip technologiškai pagristą pakaitalą tai betarpiškai juslinei patirčiai, mes niekada neištrūksime iš juslumo, neatsikratysime šios žmogiškumo kupros, Sizifo akmens, net ir „įvaldydami“ genomą, elementariąją dalelę.
Neduota žmogui ištrūkti iš paslapties, iš nežinios gniaužtų. Juk ne žodyje MEILĖ, o mumyse, nedalomo individualumo krešulyje, geismingai stokojančiame TIKROVĖS ir PILNATVĖS, esmingai užsibuvusiame mite, TIKROVĖS pakaitale – nesvarbu, kaip tą mitą vadintume: religija, menu ar mokslu, – atsiveria betarpiška pirmapradė patirtis. Ji – lyg kirbantis nežinomas, nesuvokiamas saldus buvimo nerimas, dar nepakeistas į praktinį žvilgsnį, dar neskandinamas kasdienybėje, todėl ir šventas, nesuterštas kalbos bendrybės, nepriklausomas, savarankiškas nuo žmogiškos patirties knygos, kaip paslaptis, niekad neperkelta į žinojimą.
Kalbėti ar rašyti visai nereiškia mylėti. Užrašyta, perkelta į knygą būsena numarinama, ji tarsi atsiranda savotiškose būsenų kapinėse, užverčiama laiko velėna. Juk savarankiška ir nepriklausoma būsena tokia pačia kokybe niekad nebus prikelta, ji galbūt prisikels jau kita nekartojama ir individualia būsena, akimirksniui sušvintančia kasdienybėje. Ach, kaip saldžiai ir nepakartojamai prasiveržia aklojo poeto Antano Jonyno būsena individualizuotoje žodžių pynėje: „Aš mylėjau tave tau nežinant (...) Kaip žydėjimas lauko gėlių“! O pamenat Aleksandro Kuprino herojaus ištartą, tiesiog sušuktą būsenos proveržį: „Tebūnie Tavo šventas vardas“ – ar Oskaro Milašiaus  „Tavyje būsiu amžinas vasaros džiaugsmas“ – pirmapradis, todėl ir amžinas žmogaus būsenos šventas švytėjimas.
Aš nežinau, nesu ekspertas, esu iškritęs iš ekspertų laikmečio, kuris veriasi absoliučiu žinojimu. Tuo, kuris skelbiamas iš teleekranų, kurį kalnas knygų, legendų ir mitų gaminama ir simuliuoja kalbos bendrybe, tuo, kuris perkeltas į „tikrą tiesą“ – formulę. Baugus man šis ekspertų laikmetis, nors, tiesą sakant, jis visada buvo ir, manau, visada bus, nes žmogaus prigimtyje įkūnytas nemaldomas ir nenumarinamas Tikrovės geismas, stoka, pilnatvės troškulys.
Palaiminti tie, kurie patyrė betarpišką, nepriklausomą ir savarankišką, belaikę ir bekalbę  AKIMIRKOS nuostabą – amžiną ir tikrą, todėl ir nekartojamą, skausmingą negyjančią žaizdą kasdienybės būsenoje.
„Mylėk mane“ – beviltiškas stokos ir geismo šauksmas, užvaldęs ekspertų laikmetį.
„Aš nežinau kada ateis naktis, / Kada tu paskutinį sykį būsi mylimoji. / Todėl, mielasis, taip tave myluoju, / Nes tai ne mylimosios, tai mylimo mirtis“ (Donaldas Kajokas).
„Mylėk mane“ – elgetos ir vergo šauksmas, ekspertų sunaikintos akimirkos, kokybės, paskandintos ir išskaidytos į kiekybę, nenumalšintas nerimas, maldavimas to, ko negali niekas duoti kaip dovanos, atsiverianti tik betarpiškame susipažinime su tuo, kas nesu pats, su absoliučiai Kitu.
Ražas