Ruduo nepaleidžia laiko

Girdžiu, kaip akmenimis tuksena laikas,
Tarsi jotų pakaustytu žirgu
Šlapiomis grįstomis gatvėmis,
Bedugnėse pelkėse skęsdamas,
Vis negalėdamas pakloti tako
Stikliniam žiemos skambesiui.

Merdėdamas gyvena tik todėl,
Kad bobų vasarą prisikaupė saulės.

Girdžiu jo vėjinį balsą,
Pilną ilgesio ir baimės,
Kai, ausdamas savo muziką,
Renka snaigėms raštus.

Tamsus ir keistas žvilgsnis.
Man šalta – metas užpustyti takus.
skaimik