Džiaugiuosi
Ryte džiaugiuosi – saulė dangun kyla,
Prabudę žolės prausiasi rasa,
Tada ir aš galiu nuvyti tylą
Tėvų man dovanota lietuviška kalba.
Manęs tik tiek, kiek žodžiai skambūs neša
Gimtinės tolumom, kur plaukia nemunai,
Kur vis dar žmonės tarsi broliai šneka,
Kur vardą LIETUVA pasako išdidžiai.
Išimkit širdį, akmenį įdėkit,
Tik šalimais lai Motina dainuos.
Akmuo atgis, aguonom ims žėrėti
Ir savo dūžiais dainą atkartos.
Kol gaivios versmės ąžuolą maitina,
Tol jis žaliuoja, iškelia šakas,
Karštoj dienoj pavargusį gaivina,
Grąžina prarastas kelionėje jėgas.
Tautoj taip pat – versme iškyla žodžiai
Iš metų klodų, amžių glūdumos,
Kuriuos vaikai privalo gerti godžiai,
Kad liktų ąžuolais, kai negandos grūmos.