Jos buvo tykios sėlintojos
Maitinančios balandžius,
Tik rodės numirtum,
Jei pasidalintų
Trupiniais iš delno:
Purvinom rankom
Sapnuose murmėjo,
Kad liūtys ne tik tiek,
Kiek į delnus prilyja,
Bet ir tiek, kiek
Siela šoka ant
Pirštų galiukų
Ir pradėdavo lyti.
Jos bijojo sutemų:
Mažos tetulytės
Strazdanotais žandais,
Kurios naktim
Susirangydavo
Palėpėse,
Nusipiešdavo iš dulkių
Bedugnes
Ir susikaupusios
Imdavo burti.