Štai sukdamies sulips du lapai
Lemtingam darganos glėby...
Nutinka, bet kada tai matėt!
Jau numesti, šlapi rudi,
Jau į atkaklią kimso žolę
Nugrimzdę, perverti daigų,
Žalių net rudenį, –  prapuolę
Nors ašarok skrajūnai du.

Nuo įžūlaus vaikėzo laužo,
Prašvokštus vėjui stagaruos,
Liepsnos nuliežto kupsto baužo
Rasa su dūmais išgaruos,
Palikę šlaką viksvoms tręšti. –
Už eglių tamsžalių kasų
Tos melsvos sruogos plauks parnešti
Pernykštės vasaros dausų.