Kada nors aš tavęs neberasiu – išeisi –
Išlankstyti sparnai popierinio balandžio
Iš to lapo, kur eilės rašytos.
Bus ruduo – kris ant žemės nupurtyti vaisiai
Nuo obels. Ji pražydo tą rytą,
Kada ištiesei ranka...
Mylėdami kenčia.
....................................................................

Grįžo laikas atgal vėl beprasmis. Ant stalo
Taurė pustuštė stovi svaiginančio brendžio –
Kad žydėjimo vakar pajausčiau,
O ne šiandien – kai gruodis, kai dienos atšalo,
Kai lietus merkia žemę... Bet paukščiai
Ne visi juk išskrido.
Mylėdami kenčia.