Mus varžo mūsų pačių protas. Jis kaip sistema, visa griaunanti ir, rodos, nemirtinga. Mobili, patogi, kompaktiška idėja gyventi taip, kaip diriguoja belytė mada. Dūstame Gedimino prospekto dulkėmis, nešamės jas ant lūpų, akių vokų, sieloje, nėįtardami, kokiomis fantasmagoriškomis sproromis esame aplipę. Ir visi mes panašūs - šatrijietiškose liepų alėjose, ketendami rudeninį gelsvą orą, betoninėse perėjose, spragsėdami raudona-žalia, neišmiegotomis naktimis – tokie pat niaurūs klonai, judantys bejausmėje erdvėje, chaotiškosios atomo dalelės. Bijome žvelgti į akis, šypsotis, kalbėtis, glaustis, bučiuotis, mylėtis be proto, be jo diktuojamos logikos, aiškaus už ir prieš. Nuolat norime būti vieni kitiems arba kažkas, arba tiesiog niekas. Lyg taip ir turėtų būti: juoda ir balta, šalta ir karšta, artimi arba svetimi.
Protu sukaustome tai, ką mums dovanoja Dievas. Impulsas gyventi nužudomas jau tada, kai imame protauti, kaip darniai sistemiškai kopti galimybių laiptais. Priprantame nelaužyti taisyklių, tų keistų dvasinius veidus užrakinančių grotų, grubaus metalo šalčiu veriančiu miglotą  žmogiškumo žvilgsnį. Dulkėtos lūpos prišąla prie rėvėto geležinio strypo ir tyliai vaitoja vienišumą. Guldamiesi ir keldamiesi jaučiame stingdantį šaltį suskirdusių lūpų rėvėse ir klaikų norą išrėkti mirtinai kankinančią rutiną, iškosėti baimių gniutulą iš vidurių, tačiau tos nežmoniškai tvirtos varinės tylos gijos yra apraizgiusios gerklas - bet kokią aimaną pasmaugia vos jai užgimus minties įsčiose.
Nepklusk mintims: pirmąją ignoruok, antrąją paniekink, trečiąją užčiaupk... o paskutinę užmušk plikomis rankomis – pasipriešink savo protui! Tikrasis juslingumas turi daugiau veidų nei tu – tai tavo atvaizdai vitrinose, priekiniame mašinos veidrodėlyje, vitražiniuose languose, okultiniuose veidrodžiuose. Žvelk į juos tamsų vienišumo vakarą, švilptelk, prekeiktasis, visais pasaulio vėjais ir prisišauk patį save.
Kai šalia šimtai gulasi už pinigus, fatališku grožiu užsitikrindami šiltą ir patogų guolį  gyvenimo tarpuvartėse... Jų likimus rėmina auksinės medinės tvoros, deimantiniai plastmasiniai pamatai. Popieriniu smaragdu aprengti nuodėmingi pastarųjų žmogystų kūnai. Jie joja pragaran gličiomis, saldžiomis naktimis, šnibždėdami meilės žodžius savo mylimiesiems, geisdami jų įvairiausiomis pozomis, bėt ne viena iš savo sielos ląstelių. Labai dažnai žmoguje nėra nė vieno meilės mikrobo tik visa nudvasinantis valdžios virusas – skaldyti ir valdyti, kad ir tą pižonišką eržilą tarp kojų, tavo ir mano jausmus, manipuliuoti bendrumo iliuzija, naivuoliška pasitikėjimo materija.  Taip laimė tampa siekiamybe, tikslu visiems dvasios demonams pateisinti. Daryti viską, kad  sėkmė, aistra ir pinigai – šventa trejybė – taptų vienove. Tai palaimingo materialaus išsipildymo siekimas, kai gali konstatuoti, jog tavasis protas – Napoleonas, veikęs pagal kruopščiai sustyguotą strategiją. Tavo milžiniškas aumuo – tik jis! - ir nemirtinga mintis sukuria kūnui tobulą matricą gyventi.
Bet laimė kas kita – tai laisvė tavo viduriuose, kairiajame širdies vožtuve, bepročio makaulėje – pamėkliška būsena arčiau meilės. Visi iki tol kūne tūnoję klaikai, pasirodžius įsimylėjusioms laumėms basomis, smėlėtomis kojomis, yra sutraiškomi gremėzdiško emocijų volo. Didysis Li prieš mano akis, nusirengęs nuogai. Ramios ilgos korėjiečio rankos tįso, rodos, vakuume. Pagaliau, visas jo kūnas pakimba ore. Jis lengvas: ir oras, ir žmogiškas būvis – nes kupinas brandžiausios meilės. Jausmo, kurio negaliu pavadinti tik savu – tai visų tikriausia bendrumo laimė, mūsų visų magiškas susiliejimas, fantasmagoriškas išlaisvintos sielos orgazmas. Čia užgimstąs antgamtiškas fiziškumumo grožis, neliečiant kūno ląstelių beaistriais gyvaplaukiais, apmirusiomis pirštų pagalvėlėmis, neragaujančiomis lūpomis, belyte lytimi. Mūsų visų nuogi kūnai šviečia, jei tik atsikratome baimių, jei nesisaviname savęs pačių, jei tik dalijamės. Kūnų ir sielų dalybų ceremonijos – rodos, akiplėšiškiausi išsilaisvinimo ekscesai. Aplink žmonės, kuriuos visus dievinu vienodai, ir jie mane myli; žmonės, į kuriuos man nenusispjaut, o šie rūpinasi manimi.
Visa siejantis bendrumas – svaigus narkotikas, kurio, pagaliau, neužtenka mėgautis, norisi perdozuoti. Užtemimas, o jame panirus nebeatsimerkia sąmonės akys. Pažadinkite somnambulus! Taip jau sukurtas žmogus. Savisaugos jausmas neleidžia jam praregėti, verčia apsigauti, matyti rojaus atšvaitus ten, kur jų seniai seniai nebėra.
Kur toji riba, kai nebegali nukirpti paskutiniosios logikos stygos, įtemptos taip stipriai, jog nebeaišku, ar nutraukus ją, nesunaikinsi vienintelio ryšio, siejančio tave su individualiąja sąmone. Visada lieka rizika tapti ne kuo kitu, o apsiseilėjusu zombiu, net neįtariančiu, kad, slėpdamasis nuo pirmojo pasaulio marionečių sistemos, prisiglaudė antrojo pasaulio monstrų paunksmėje. Proto sukurtos erdvės baubai persikūnija į vaizduotės sukurtų iliuzorinių pasaulių stabus, šaltakraujus antžmogius, kraugėriškas butybes, ėdančias naivias avinėlių bandas kaip Gojos Saturnas savo vaikus. Taip jiems ir reikia: pastarieji - savo pačių puikybės sužlugdyti bepročiai, sąmonės pasaulyje turėję pakankamai kūrybiškumo ir  vitališkumo, bet skurdūs ryžto. Galiausiai, šioje būties miraže vykstančios įšventinimo ceremonijos tampa ne kuo kitu, o šlykščiausiomis sodomomis: šventvagiškai ryjame ostijas – savo pačių kūnus, maitiname sielomis išsigimusį geresnio rytojaus šauklį, o šis, prievartaudamas skaisčiausias iš jų, grėsmingai šypsosi, ritmingai perkreipdamas nugalėtojo snukį.
Mes bėgame nuo pasaulių, kuriuos patys savo grobuonišku protu sukūrėme. Kibirkščiuojančios matricos vejasi iš paskos, svilinančiais čiuptuvais griebdamos tai koją, tai ranką, bet širdies neatiduosime, ją nešame į kitas užribines visatas. Berods, arčiau meilės. Arčiau įsivaizduojamos idilės, pasaulio, kuriame nabejaučiame alkio ar troškulio jausmo. Tačiau ne kas kitas, o pati meilė, meilė iš didžiosios M mus priverčia švytėti ir tą salstelėjųsį švytėjimą matyti kituose. Nebeįmanoma negeisti mylimo kūno: jo smilkstančios odos rytinėje saulėje ir rugpjūčio pievų kaitros kvapas smelkiasi per visas poras. Ir tos didelės, rudos, rasotos akys! Jauti, kaip tavo fizika grimsta į gašliausias fantazijas, simuliuodama šventvagiškas palaimingas nuodemes. Judu geiduliuose. Įnirtę ir išburkę, nes meilė skirta ne tam, kad žmogui galutinai sutriktų nervų sistema, kad jis eitų skandintis, - šnabždi tu. - Meilė skirta pratęsti žmonių giminei.  O mes - ne padebesių angelai: esame žmonės, todėl alkis ir troškulys yra natūraliai kamuojančios ligos.
Tuštuma mūmyse atsiranda iš neišsipildžiųsių gyvenimų. Neišsipildo sapnai, lankantys ligonius, liūdinčiuosius, žiauriuosius, įsimylėjalius ir girtus.  Visi šie žmogiškieji pavidalai, valdomi dviejų jėgų: jausmo ir proto. Mūsų beprotiškos aistros kuria šimtus paralelinių pasaulių, į kuriuos žengiame miegodami, jausdami gaivią miglą kūnuose, karštą smėlį basų kojų tarpupirščiuose – bemaž alpdamai leidžiamės nuo aukščiausių iki žemiausių savo prigimties lygmenų. Įsisupę į apgaulingą harmonijos apsiaustą, nė nejuntame kvėpuojantys siera, apie kaklą apsiviniosios pragaištingos nevilties, kuri ims smaugti vos mėginant atsikvošėti. Tik protas gali išvaikyti pasąmonės rūkuose dantymis griežiančius demonus, griauti, paniekinti apsišaukėlius stabus. Klaidinguose pasauliuose vidinės ramybės ieškoma kituose žmonėse, paralelinėse erdvėse, amžinybėje. Sumeluotų pasaulių – klaidūs keliai. Grėsmingas susinaikinimo užtaisas slypi mūmyse pačiuose, ir DDN tam neturi įtakos.
Susitaikymas su aplinka nėra įmanomas: tu ir ji – skirtingos materijos. Visuma pakinta tik perdėliojus mozaikos dalis. Nevienalytis detalių piešinys taip pat gali tapti sistema, chaotiškos tvarkos žmogaus dvasioje simboliu. Tasai „netvarkingas“ individo būvimas abejojant, laužant taisykles, renkantis, samprotaujant ir yra tikroji prasmė. Antraip, koks skirtumas, kuo būti: alaviniu kareivėliu skudurinių onučių kuopoje, sraigteliu vienalyčiame mechanizme ar  prakeiktu somnambulu svetimoje fantazijoje. Samprotavimas yra žmogiškosios būties pagrindas, leidžiantis suvokti galimus klystkelius, pastarųjų pasirinkimo pretesktus, užčiuopti neatitikčių suteikiamas pamokas. Abejojimas laike ir yra savo pačių lemties kalvystės menas. Būtasis laikas, po kurio mes ateiname, ženklina, esamasis – kalba mūsų pačių lūpomis, ateitis – įprasmina ištartus žodžius.