R. Keturakis tradicinį eilėraščio veikėją – herojų vadina gyventoju. Visai gerai ir linksmai, tik žodis ilgokas. Tad vadinsiu asmeniu: eilėraščio asmuo.
Jau svarstyta ir persvarstyta, kad eilėraščio asmuo tai ne eilėraščio autorius, tiksliau, ne būtinai, ne visada autorius. Autoriaus asmenybė kūrinyje pasireiškia ne susitapatinimu, o stiliumi. Dramoje, romane tai gana aišku. Lyriniame eilėraštyje galima ir pagrindo yra suplakti.
Eilėraštyje atsitinka išlieti ir ne savąjį realų jausmą, pergyvenimą, biografiją. Daugelis rašančių to tiesiog vengia, stengiasi apibendrinti potyrius. Arba nutinka aprašyti vos blykstelėjusią mintį, nuotaiką, arba tik vaizduotės kuriamą situaciją ir jausmus. Ne vienas opusas rašytas fantazija, ne krauju. Visko pilni kriminaliniai romanai, biografijos – tik kai ko. Bet ir vaizduotė įtikina ir moko, – ir patį autorių taipgi. – Kas būtų buvę, jei? Arba – išsisakymas išblaško neigiamas emocijas. Tai kasdieniniai rašančiųjų nuotykiai, ko gero, dargi dažnesni nei atvirkštiniai, autobiografiniai. Tačiau, jei ir nesitapatina autorius su eilėraščio asmeniu, turinys lieka autentiškas, – jei visgi yra menas. Kad skaitytojui būtų aiškiau, kai kada galima būtų skirti tokį eilėraštį nuo autobiografinio pasakant, kad tai – etiudas. O „autobiografinis etiudas“ reikštų kūrybinį bandymą. Terminijoje daug panašių prasmės skirtingumų.
Muzikoje, dailėje, teatre paprastai nurodoma, kad autorius savo kūrinį laiko etiudu. O pjesė be nuorodos kai kada svyruoja ant ribos – kaip žiūrėsi: Čaikovskio „Metų laikai“, Šopeno valsai, noktiurnai, – ar kartais ne etiudai, bent kai kurie? Bramso vengrų šokius nesunku laikyti folkloro tyrinėjimais, nors jie ir pilni „bramsiškumo“. O pavadinti etiudais kūriniai kartais dar asmeniškesni už anuos. Dažniausiai pjesę priskiria etiudams tik pagal medžiagos pirštams miklinti gausą. Poezijoj kiek kitaip – kai autorius ima susilieti su eilėraščio asmeniu, kur riba?
Kai rašai apie vos užkliudžiusią mintį, momento pojūtį, įsivaizduoji svetimą jausmą, verti jį savu, – toks rašinys jau yra esė, liet. tyrimas, o kadangi trumputis šitoksai esė, tiksliau bus sakyti – etiudas. Taip kaip muzikoj, dar panašiau – tapyboj. Bandymas išsiaiškinti, pasitobulinti.
Etiudas – pjesė pasimiklinimui arba įsigilinimui, – jai nedraudžiama būti meniškai.