Tylos lesyklos
Aš sapnavau paukščius, kad pustė
balta tyla it plunksnom sniego,
ir vis norėjosi nubusti,
kalbėti tyliai –
nieko, nieko...
taip kylant slėgiui krinta miglos,
prie sparno susivėlę gūžias,
akių akivarus suvilgo
juoda naktis baltais drabužiais.
Taip skiemenim ant lūpų skyla
malda į sielą kirtus garsiai,
kai sapno paukščiai lesa tylą,
kurios daugiau –
nebeištarsi...