Nesirenkantis

Sapnuoju: kažkas pavogė visus žmones iš gatvių, visus benamius tarpuvarčių šunis ir valkataujančius katinus nuo stogų. Kažkas didelis ir geras, kurio tėviška ranka viską pasuko taip, kad galėčiau gyventi  negalvodamas apie kitus, ir negalvoti rėmuose, į kuriuos mane įspraudė gyvenimas tarp „kitų“. Galiu galvoti apie tai, ką matau, ar tariuosi matąs savo, kol kas jį taip vadinu, sapne. Matau aš ne taip jau ir daug: kažkur periferijoje plaukiojantį kavos puodelį, kurį kažkas, dar prieš dingdamas, paliko. Netiesiu rankos, nepatraukiu jo. Tai mažas priminimas pasaulio, kurį praradau, ar, galbūt, gavau dovanų, kad neužmirščiau vertinti vienatvės. Įkyrus skaudulys, kuris kartu yra ir stimulas. Nors logiškai mąstant man nebereikia stimulo, užtenka žinoti, kad tas puodelis yra simbolis visko, ko nebėra ir kas, galbūt, vieną dieną sugrįš, jei tik aš suklysiu. Negalvoti apie puodelį ir suvokti jį kaip perspėjimą – mano ir puodelio santykių esmė. Puodelio, ar jį palikusio žmogaus (žmonių?), tikslas man nežinomas. Prieš akis – langas, už kurio slepiasi gatvės fragmentas. Jis subtilus, kartais slepiasi, kartais staiga nušvinta, atskleisdamas visas paslaptis, kurių ten jau kuris laikas nebėra. Aš miglotai jaučiu, kad „paslėpimo“ – „atskleidimo“ momentai yrs cikliški, tačiau neturiu priemonių patvirtinti tai. Galbūt širdies tvinksniai? Kurį laiką mėginu skaičiuoti juos, bet susipainioju, žinau per mažai skaičių, o ir kuriems galams man skaičiai pasaulyje, kuriame yra tik vienas skaitvardis – „aš“? Kažkur toli už gatvės, pačiame lango pakraštyje, matosi ilga kelio kilpa, neskubėdamas; nors tai irgi netikslu, aš negaliu išmatuoti laiko ar nuspręsti kas yra „skuba“, reikėtų atsisakyti visų neapibrėžtų būdvardžių. Performuluoju: tam tikru momentu, kokiu būtent – nesu tikras dėl savo vertinimo kriterijų, sutelkiu dėmesį į kelią. Ten, neapsiverčia liežuvis sakyti „juda“, kapanojasi keista figūra. Atrodo, lyg vabzdys, jei tik dar egzistuotų vabzdžiai, įklimpęs į gintarą, bet niekaip nesugebantis amžiams sustingti. Tai mane nustebina, o dar mane nustebina nuosavas sugebėjimas stebėtis. Neramiai krusteliu ir pasaulis vėl pajuda. Figūra jau nebe vabzdys gintare, jei sekasi kur kas geriau – nelyginant milžiniška sraigė padaras slenka artyn. Vis dar turiu laiko negalvoti apie tai, ką simbolizuoja svečio pasirodymas, tačiau tai jau saviapgaulė. Pasirinkdamas galvoti apie sąvokas „laikas“, „pasirodymas“, „svečias“ – aš vienaip ar kitaip vėl įsileidžiu aplinką į save.
Atsimerkiu: matau kambarį, apvalų kambarį, jame – tuščias kavos puodelis – žaisliukas iš ateities, keturi langai, už kurių ilsisi būsimas miestas, o už kiekvieno lango vingiuoja kelias. Tai viename, tai kitame lange išnyra „svečio“ figūra. Kaskart vis arčiau ir arčiau, nebelieka nieko kita, tik susitaikyti su neišvengiamybe. Paskutinį kart ilgesingai pažvelgiu pro keturis langus, tačiau milžiniška, geraširdiško dramblio fizionomija yra viskas, ką galiu matyti ar suvokti, ar laikyti tikrove. Aš pagalvoju, ir kambario nebėra, stoviu akis į akį savo kankintoju – didelės akys žvelgia protingai ir atlaidžiai.
– Rašyk, – paprastai tariu, jau žinodamas, kas dabar bus.
Dramblys įsitaiso lotoso poza, ištraukia senas kaip pasauliai Knygas, nusilaužia iltį („Kaip aš pavargau žinoti dalykus, kurių negaliu pakeisti ar užmiršti.“) ir ima rašyti.
Tai istorija apie žmones, kuriuos stumdau po kontinentus ir jūras, suvedu ir išskiriu, suteikiu jiems laisvę ir nubloškiu į pasirinkimo nepaliekančias situacijas, palikdamas jiems tikėjimą tiek, likimu tiek atsitiktinumu. Suteikiu jiems žodžius ir dar daugiau žodžių pirmiesiems paaiškinti ir taip be galo. Tik mokytasis dramblys nekeisdamas pozos sėdi jau milijoną metų, jo ranka su iltimi nepavargdama šoka virš paskutinės knygos, o besotė burna pilna saldėsių, kuriuos jis traukia tiesiog iš oro. Niekada neklausinėjantis, nes toks buvo išgalvotas, niekada nepavargstantis, nes norėjo būti panašus į šeimininką, niekada neteisiantis ir nepasmerkiantis, nes žino visas pasaulio paslaptis. Tad kodėl man tokia pasibjaurėtina jo draugija, kodėl vėl ir vėl bėgu į juokingus žmones, kurie išnyksta, jei bent akimirkai paliauju apie juos galvojęs? Galvoti ištisus amžius sunku ir anksčiau ar vėliau aš vėl užsimerksiu, tematydamas vieną langą, vieną knygą ir vieną pasaulio vaizdą, kol viskas išblanks ir ateis Ganeša, kad ciklas vėl kartotųsi. Galbūt šį kartą viskas truks ilgiau?..
Aš vėl stoviu prie langų, spaudžiu prie krūtinės keturias knygas, kurias žinau mintinai ir nedrįstu net sekundei pamiršti, kas esąs, pamiršti, jog negaliu užsimerkti...
Sapnas netrunka mane užklupti.
Sapnuoju:
– Tu nesi atsakingas už kitus.
– Aš esu atsakingas už viską.
– Kiekvienoje jų sekundėje – milijonas pasirinkimų.
– Kiekvienoje jų sekundėje – mano pasirinkimai.
– Tuomet tai ne gyvenimai, o scena. Paleisk juos.
– Tuomet man reikės sukurti viską iš naujo.
- Tu nesi Dievas.
- Aš nesu Dievas. Aš tiesiog galiu rinktis.

* * *

Mano pasirinkimai – labai paprasti. Ignoruoju daiktus ir žmones, kurių negaliu, arba nenoriu suprasti. Tada jie dingsta, tik kvaila galvoti, jog kaltas mano ignoravimo faktas, kvaila galvoti, kad tai aš nulėmiau jų išnykimą. Išnyko toli gražu ne pasaulis už lango, ne žmonės, palikę puodelį. Tiesiog aš matau langą, matau puodelį ir gatvę, kuriuos paliko žmonės užmiršę mane. Kartais galvoju ar tai turi kokią nors reikšmę. Ir mano mintys vis grįžta prie nelaimingos, paties sugalvotos ir stilizuotos, Brahmos tragedijos. Aš per daug pavargau, kad vis dar galvočiau apie kitus, susikurčiau jų atvaizdus savo mintyse, apdalinčiau bruožais ir individualumo apraiškomis, adaptuočiau juos savo mažam kambariui... Aš panyru į letargą ir prarandu norą suvokti netgi pačią suvokimo galimybę. Esi laisvas, kuomet nežinai, kad dar galima pajudėti iš sąstingio taško. Ir viskas blanksta. Tik aš nesugebėsiu atsimerkęs išvysti keturių langų. Mano saviapgaulė liečia tik mane vieną. Bet kodėl aš nepavydžiu keturveidžiui, amžinai sapnuojančiam dievui? Ir kodėl tikiuosi jog turiu savo dramblį? Ir kodėl negalvojimas man sukelia klausimus?
Galų gale, man liko pasirinkimai.
Lavonas