Taip, kaip mes gyvendami savo kambaryje neregime namo, kurį nužvelgia paukštis iš savo skrydžio, lygiai taip pat dažniausiai nepastebime Didžiojo Stebuklo, kuriame išvien alsuojame, nes kitaip ir būti negali. Mes pasisamdome daugybę iliuzionistų, kad jie mums parodytų žavingų triukų, o jei kartais jie suklysta ir išsiduoda, būname labai atlaidūs ir apsimetame nieko nepastebėję. Varge tu mano, varge, pavargusysis paukšti, kada gi pagaliau prisiklijuosi mane prie savo baltojo pilvo, idant pagaliau pamatyčiau, kur visą laiką gyvenau...

N.L., 2011 12 13