....

Tavo veidą paskandino ūkanos.
Manąsias kasas išpynė laumės miškų.
O aš vis bėgau, ieškojau klupdama
Akių, kurios šaukė vardu.

It vanago vienintelį jauniklį,
Uždarė stiklo rūmuose tave.
Lyg būtum paveldėtojas pasaulio,
Kuris kovoja prieš save.

Žmogus tau lenkės nepajutęs galios
Tavų akių, kalbos ir šilumos.
Jei klaus, kokiu vardu vadint karalių,
Jiems atsakyk: "meilės kančios".
debesų piemenaitė