Pasternakiškas ruduo
Be rodyklių ruduo stoviniuoja visai surūdijęs –
Vis skaitau Pasternaką lyg nėra poetų kitų,
Tarp netiksinčių laikrodžių retro tyla nuramina
Ir nelieka vis lipdančių buvusį laiką drumzlių.
Ten, kur būnu dabar - tarp žiojėjančių meistro eilučių -
Sustabdau mažą rudenį – vieną tarp aibės liūdnų
Išragaudama gėrio sumišusį jausmo likutį
Deklamuosiu eilės ant nubirusių lapų klevų.