O man patinka žmonės primityvūs,
Tiesmukiški – ką mato, tą ir sako,
Aplipo mus dvasingų begalybė -
Liežuviai iki kelių prie arbatos.

Neišsakytų sakinių rėmeliai,
Vardais kitų papuošę savo buitį,
Bet realiai mąstyti nebegali,
Nes vizijom jų smegenys užguitos.

Dukra paaugo - ar regi, poete,
Ir miltai baigėsi, o tu norėsi blynų,
Mane jau šitaip priepuoliai nemėto,
Va rankos motinos alergiškai sutino.

Ir nesvarbu, ką pamanytų Kafka,
Ar Froidas ką įžvelgti sugebėtų,
Tiesiog uždėki ant pečių man ranką -
Lytėjimų virpėjimu kalbėkim.