Kai kitąkart nesimelsiu durims,
neatgailausiu rankenai,
nekalbėsiu maldos gyvenimo pamokai –
sirgsiu.

Ir labai stipriai.
Nesėdėsiu prie radiatoriaus
trečio aukšto gale
ir nesloguosiu fizikos dulkėm...

Ir tik tada
kaip mano draugai
susikalsiu sau dėžę
ir pats joje užsidarysiu.

Savo valia.
Savo noru.
Neprireiks man
buožės pagalbos...

Ir tik tada,
galėsit iškilmingai
vietinės reikšmės laikraštį paskelbt,
kad miriau.

Ne!
Sėdėsiu!
Ir atgailausiu užrašui:
„LIETUVIŲ K. KABINETAS“!

Ir net svajosiu!
Aš turėsiu savo svajonę!
Kad ir netikrą,
Išgalvotą…

Tatai taps mano tikslu.
Mano kovos tikslu!
Mano kovos tikslu
siekiant laimėti lygiąsias...