Gera kai kada sutelkti domę
Ten, kurlink savaime krypsta.
Grimzt liūdesin, maurais užleisti omę,
Skersai pažvelgt į sielą, šlapią vištą.

Ak, nelaiminga... Nejauku ir šalta
Iš lauko, ir esmė tą pat pabrėžia.
Pradžiūtų – snapą vėl iškeltų.
Jausmus supurtytų į vėžę.

Vėl laimingai – lesalo gana –
Dienos sau pro šalį kudakuotų,
Augtų polėkių, vilčių šeima,
Galvas jai kažkas kažko kapotų,

Bet rami višta prasmingo lauktų galo –
Nežinia kieno sriuboj ant tūlo stalo.