Ištikrųjų tai nėra fantastika, labiau absurdo/magiškojo realizmo mišinys, bet kuriuo atveju - ne apibrėžimuose esmė.
---

Žora patetiškai žvalgėsi aplink. Jo apsiblausęs žvilgsnis keliavo nuo stalo iki lango, nuo lango iki lovos, nuo lovos iki... Vaikino galvoje sukosi nerišlios mintys, išprovokuotos bado, stingdančio žiemos šalčio, besiskverbiančio pro nesandarius, apmusijusius kambario, tiksliau tariant lūšnos, langus. Galbūt išprovokuotos (mintys?) tolimojoje kertėje kabančio pakaruoklio? Tas daiktas (nes kaip kitaip pavadinti statišką, kietą, negyvą objektą?) buvo vienintelis kambario akcentas, kurio netyrė Žoros akys. Vaikis galvojo apie nešvarią patalynę, kandžių suėstus veltinius, smulkius ūkio darbus, kurių (Žorą miglotai nujautė, nors ir negalėjo to paaiškinti) jam nebereikės atlikti. Mintys sukosi ratu nerasdamos atramos, tad berniukas paliko viską už užsitrenkiančių lūšnos durų. Apsivilkęs palaike skranda ir kažkuo, kas geresniais laikas galėjo vadintis lakiniais batukais, Žora nusvirduliavo, po sniegu vos įžiūrimu, keliūkščiu.

Žvelgiant iš šalies vaikas atrodė gan komiškai: kuprotas neužauga, nedaugiau pusantro aršino ūgio, šlubas, strazdanotas ir kažkoks pajuodęs, šiaudiniais plaukais, susisukęs, nenusakomo amžiaus... žmogus. Lakiniai batukai greit permirko, ėmė lipti prie kojų, smukčioti ir spausti, todėl Žoriko gan neįprastą šlubavimą, dar papildė ir keistas kepėstavimas, stengiantis nulaikyti sudriskusius batus ant nudaužytų kojų.

Bet visgi, juokingiausia buvo ne šito padaro išvaizda, o tai, kad kiekvienu savo judesiu, gestu, žvilgsniu ar nevėkšlišku šlubtelėjimu, jis išduodavo apėmusią paniką. Bet kuris stebėtojas tikrai būtų neišsilaikęs – būtų ėmęs prunkščioti į kumštį, o atviresnės sielos žmogus – kvatotis susiėmęs už pilvo, gal net prisėdęs, kad atgautų kvapą. Toks jau linksmas ir nekaltas buvo vaikiščio noras negalvoti apie pakaruoklį namuose. Gaila, nebuvo kam stebėti šį bespalvį kiną. Baltą pūgą ir jos blaškomą juodą figūrėlę, galvojančią savo pilkas mintis.

Žora suklupo, degančiomis rankomis įsirėmęs į kietą ir besibraižančią sniego plutą, sunkiai gaudė kvapą. Pūga smarkėjo, o už vėjo ir sniego širmos, karščiuojančios Žoros akys matė pavidalus:

Sunkus kumštis nusileido ant vaiko peties, berniūkštis jau nebeturėjo jėgų verkti, šuniškas inkštimas buvo vienintelis garsas, kurį jis dar pajėgė išleisti. Kieta, kaulėta koja užmynė vaiko pėdą... pasigirdo klyksmas.

Vaikėzas šokinėjo apie vos liežuvį beapverčiantį vyrą, vienu metu patarnaudamas, bandydamas nuauti šlapius batus, ir išvengti nevėkšliškų niuksų, jam sekėsi jau visai neblogai.

Šuniūkštis šiepė dantis, urzgė, bet kąsti nedrįso, per daug stipri buvo šeimininko ranka, kelianti skausmą, bet kartu ir maitinanti, sauganti nuo ilgosios žiemos lauke.

Vaikinas vis pylė ir pylė dvokiančią naminę į purviną puodelį, kol žilas vyriškis kitame stalo gale jau nebesugebėjo net lieti nesiliaujančio, kasdienybe tapusio, keiksmų srauto, tada jaunesnysis ir prakalbo. Kalbėjo jis ilgai.

Kažin ar tas apgailėtinas padaras suvokė savo veiksmus. Bešališkam stebėtojui būtų kilęs visiškai pagrįstas klausimas, ar tas žmogaus pavidalo sutvėrimas išviso sugeba galvoti, suvokiant šią sąvoką įprasta prasme. Kažkas vis dėlto buvo tame jaunuolyje, pakrikęs žvilgsnis po truputį blaivėsi, įgavo keistą, nelabą blizgesį. Atrodė, kad vaikigalis prisipildo kažkokios antgamtiškos galios, o sekančią akimirką ji prasiveržė velnišku, kurtinančių riksmu. Atrodė, kad jis sklinda ne iš nuskurusio, stipeną primenančio, vaikėzo plaučių. Tarsi visi Kaukazo vilkai susivienijo į šėtonišką chorą, pasiryžę vien šiuo laukiniu staugimu pasiekti kiekvieną keliauninką šioje nesibaigiančioje pūgoje. Pasiekti, sustingdyti, surasti, suplėšyti – kad net žymės neliktų. Pašaliniam stebėtojui nebesinorėtų juoktis.

Klyksmas? kauksmas? juokas? aimana? truko visą amžinybę, ir jei kas nors būtų sugebėjęs išklausyti šį riksmą iki galo, galbūt, tik galbūt, jam būtų pasirodę, pasivaidenę akimirkai, kad tie šiurpūs aidai nėra pakriki, kad po truputį atskiri garsai, raidžių šešėliai, krenta į savo vietas. Pašaliniam, bešališkam stebėtojui, galbūt būtų pasigirdęs vardas. Bet tik akimirkai, nes sekančią sekundę jį būtų užvaldžiusi panika ir beprotybė, o po to – vilkai. Tada tokiam stebėtojui nebeliktų nieko, kaip sekti paskui tą klyksmą. Gerai, kad tuomet tuščioje kalnų perėjoje nepasitaikė nei gyvos dvasios. Tik žvėrys.

***

Sovijus ilsėjosi. Susimąstęs žvalgėsi po tuščią kambarį ir niekaip nesuprato, kad jį taip trikdo. Jau vien tai, kad jis mąstė, kėlė tam tikrų įtarimų, vėliau išgirdo šaukiant save balsu, bet kai pamėgino atsiliepti, jo pamėlusios lūpos nesugebėjo išspausti nei garso. Kas blogiau, senis nesugebėjo pajudinti nė raumenėlio. Niūriai žvelgdamas į duris, laukdamas kažko, ko negalėjo įvardinti, lavonas iš visų jėgų pamėgino atsidusti, bet išėjo tik kažkoks nevykęs gūžtelėjimas pečiais. Beliko laukti. Akys užfiksavo kambaryje dūzgiantį uodą.

***

Žorikas bėgo kiek įkabindamas. Tai vėl buvo juoką keliantis, neužauga vaikėzas, kvailai šlubčiojantis čia viena, čia kita koja, jis skleidė aštrų prakaito ir baimės kvapą, ir nežinia, kuris iš jų labiau masino žvėris, sekančius jam įkandin. Vilkai artėjo metodiškai jį supdami, atkirsdami kiekvieną atsitraukimo kelią. Tai priminė katės ir pelės žaidimą, kurį taip mėgsta stebėti maži vaikai. Kačiukas gauna pelę, kačiukas išmetą ją aukštyn, pagauna. Išmeta, pagauna. Po to kačiukas nužudo.

Neaiškus šešėlis išniro Žorikui prieš akis, priminę pasvirusią šieno kupetą, nors šieną Žorikas paskutinį kart matė prieš... Kai dar nešlubavo, kai atsiminė motiną ir šiltas vasaras toli toli. Kažkur ten, kur kasdien nusileisdavo saulė. Akimirką vaikiui pasirodė, kad jis net pajuto sausos žolės kvapą, geltoną saulės žybsnį baltame sniego tinkle. Paknopstomis, pūgos gaudomas už skvernų ir verčiamas žemėn, jis visgi prisikasė prie to keisto silueto. Atsirėmęs į purvinas, neobliuotas lentas Žora pažvelgė pro langą.

Milžiniškas padaras stovėjo ant užpakalinių kojų, sugrūdęs kruvinus nasrus į pakaruoklio pilvą. Vilkė pakraipė galvą, pasigirdo garsus traškesys, žvėris staigiai trūktelėjo galvą ir apatinė negyvėlio dalis sunkiai šlumštelėjo ant grindų, gokčiodama iš pasitenkinimo Vilkė įsirėmė į siūbuojantį pakaruoklį, galingais dantimis įsikibo į boluojančius šonkaulius ir ėmė trūkčioti. Lavonas įsisiūbavo, norėdamas nepaleisti grobio, žvėris galinėmis kojomis tipeno pirmyn ir atgal, stambūs nagai garsiai cakcėjo į šiukščias grindis, braižė storas lentas. Tai priminė kažkokį keistą senovinį šokį, ritualą, Žora jautė nenugalimą norą prisidėti prie viduje vykstančios misterijos, tapti apeigų dalimi, ir tik piktas negyvėlio žvilgsnis, kietai suspausti kumščiai ir atviras grasinimas veide, sulaikė berniūkštį nuo to. Staiga šonkauliai lūžo, Vilkė lengvai nukrito ant kojų, nagais pažerdama skiedras. Tiesiai prieš ją nukrito plaučiai, širdis ir kiti organai, kurių vaikėzas nesugebėjo atpažinti. Viršutinė lavono dalis tabalavo kilpoje, vartydama akis ir tuščiai makaluodama sunkiomis rankomis, tarsi vis dar norėdama smogti nepaklusniam šunyčiui. Žora susigūžė ir žengė atgal. Nugara įsirėmė į kažką švelnų ir šiltą, lyg paklaikęs vaikėzas slystelėjo pirmyn, bandydamas apsigęžti. Už jo stovėjo pustuzinis perkarusių vilkų, trobelės viduje pasigirdo staugimas. Apimtas transo Žorikas nušlubčiojo prie kitoje namo pusėje esančių durų, jo garbės sargyba neatsiliko nei per žingsnį. Vyriškis, Georgijus, užėjo vidun.

Georgijus atsirėmė į durų stakta, geltonos, nelabos ir senos, senos kaip pasaulis akys jį sekė. Pašaipiai, atlaidžiai, netgi nuobodžiai, tarytum būtų mačiusios šimtus Georgijų ir Sovijų, visais jų pavidalais ir formomis, užgimusių nuo pasaulio pradžios ir vis kartojančių nesibaigiantį savo ciklą. Vyriškis griebė iš kampo šluotą ir puolė talžyti kilpoje kabančius palaikus, su kiekvienu smūgiu slydinėdamas po, žarnomis ir kruvinais šūdais, užverstas grindis. Jis nebešlubavo, karščiuojančioje Georgijaus sąmonėje jis buvo sveikas ir stiprus, apipešiota šluota – ugninis kardas... Galų gale išsekęs jis susmuko po siūbuojančiu pakaruokliu, kuris žvelgė į jį su priekaištu. Sovijui ant skruosto nutūpė riebus uodas ir ėmė rėplioti per sustiklėjusią akį.

Georgijus šniurkštelėjo nosimi, senas, pavargęs vyras nušlubčiojo prie dar rusenančių žarijų įskilusioje molio puodynėje, jam prireikė laiko, kol rado sausas prakuras ir sugebėjo įskelti nedidelę ugnelę. Įmirkusi mediena iš pradžių nenorėjo degti, bet ugnis po truputį įsiliepsnojo, neskubėdama, tarsi glamonėdama, iš pradžių apsiautė pasienius, nušliaužė grindimis link pakaruoklio kojų ir kitų besimėtančių dalių, kaitriai plykstelėjo palietusi širdį. Ugninės virvės keliavo sienomis ir lubomis, garsiai traškėdamos ir pokščiodamos, tarsi aptarinėdamos savo darbą, sveikindamos vienos kitas. Virvė trūko ir lavonas liovėsi buvęs pakaruokliu, o po akimirkos užgriuvęs stogas baigė darbą.

Žora viso to nebematė, jis lėtai kapanojosi per pūgą, miglotai jautė, jog kažkur priekyje yra miestelis, nesitikėjo pasiekti jo gyvas, bet ir daryti nežinojo ką. Vilkai dingo, už nugaros nebebuvo raudonos pašvaistės. Tik viena didelė ir šalta sniego lavina, taip gerai pažįstama, vertė jį iš kojų. Baltas vėjas suko ratus virš abejingų kalnų, kaukdamas tūkstančiais vilkų, jam visai nerūpėjo žemės padarai. Žora nebegalėjo nei galvoti, nei suvokti laiko, atstumo, netgi savo kūno. Staiga jį sugriebė šiukščios rankos, įspraudė tarp delnų kažką karšto ir kvepiančio.

Tik po kurio laiko Žora suvokė, kad jo jau nebetalžo sniego šuorai, kad geliantis vėjas nebeverčia iš kojų. Apspangusiu žvilgsniu jis perliejo siaurą, žemą kambarį, trumparegėmis akimis atskyrė aukštus žmonių siluetus, jo ausis pasiekė nesuprantami, bet raminantys žodžiai:

- ... Grigorijus, tas, kur pas senį Sofijų gyveno... nepilnaprotis, sako senis jį mušdavo... jis ką, atėjo... reikia palaukti, paskiau nuvesim... matai, koks išsekęs... tokia pūga...
Vienas žodis nustebino luošį, nejudriomis lūpomis jis suvebleno:
- Grijjggj... ne Grijgg. Žohr. Žohaa. Žohra... Gehas Žo... Žohrikaaas.

***

Sovijus šaltai žvelgė į degėsius, jautėsi keistai ramus, abejingai mostelėjo ranka, vaikydamas neegzistuojančius vabzdžius. Taip jam čia patiks, čia gera ir ramu, senio veidą iškreipė pikta šypsena. Vėliau jo dėmesys nukrypo į pūgą, talžančią mažą kaimelį toli slėnyje, sumurmėjo:
- Geras šuniukas.
Gūžtelėjęs pečiais nusisuko, niekas nepraeis pro jį nepastebėtas. Anksčiau ar vėliau visi išties jam ranką, o kol kas jis palauks, pūgai galo dar nematyti.
---

Kol kas nepateikiu nei paaiškinimų, nei nuorodų į konkrečią mitologiją ir sakmes. Gal kam bus įdomu pačiam pagalvoti, kas kodėl ir kaip (o ir googlas visagalis). Jei bus norinčių, vėliau galėsiu pridėti reikiamas išnašas.