Gali nebūti nei lietaus, nei sniego,
nei pūvančių lapų dvoko,
tik Tu – artumas ir džiaugsmo pilnatvė.
Kažkodėl girdžiu tik varinių varpų raudojimą,
matau baisias šmėklų grimasas,
įsiskverbusias į tavo namų sienų plyšius, veidrodžius.
Eik, išeik basas, per rasas... per Šventą Joną į tyrlaukius,
kur auga vienišas ąžuolas, su svajonių sūpuoklėmis.
Ąžuolai gyvena tūkstančius ir daugiau metų.
Nebijok, jų ir tau dar užteks...
Surink visus akmenis, ir pastatyk naują tvirtovę, su stikliniu stogu…
(Ten dangus, ten takas kuris veda į gyvenimą).
Aplink ją užveisk amžinai žydintį sodą.
Jis atsilygins nepūvančiais vaisiais.
Atėjus vakarui, į namus įsileisk benamį kačiuką.
Ten, kur jis atguls nakties sapnui,
žinok – ten žydi paparčiai...

Sako, kad negyvenamos salos yra mažos.
Jei jų neturi savyje, tai jų ir nebūna...