Žemėj šešėliai lyg grotos.
Tingiai suamsi šunės.
Supasi varna lyg luotas
Svyrančio beržo viršūnėj.

Šals rytoj, šals – pranašauja. –
Jai iš aukštai toli matos.
Vienas šunėkas sustaugia,
Pakrinka ir varnos natos.

Nagais išakėja tvorą –
Katiną šokas ištiko,
Perdrėgnas jo kailiui oras
Ir dar daug baisių dalykų.                                

Eis tuoj į kluoną, bent aišku –
Pelės priglaudė kanapių.
Stvers, kad visai nenugaištų
Ir lyžčios kailį sau šlapią.
- - -
Spengia ausyse nutilus,
Užgniaužus krūtinėj orą
Lyg šokant per griovį gilų
Arba pastovėjus prie Snoro.