Vienų šiultų pavāsariā dienų zuikienē kīškiakāpūsteliāvā, ā zuikis tĕtušis paažerė`j vaikiālį sūpāvā, popiečiā migdē, un āglās šakēlās lingu lingāvā , lāpšĩnį niūniāvā, ir pats nenarākiai prisnūdā.
Nubũdā - daboja ,- un nosĕs baĩsa pabaīsa tupi, kojām šešiom kaip žėgliais pasrė`mus, sparnais māsuoja, akim žaibuoja, straubliu mājuoja. Niat akys zuikĕliui un kaktas išlipā. Nu tikras ataĩvis iš svietų kitų. Tik ažsimojā su straubliu, kad durs nāsytĕn ...
       Zuikiui akys iš vietās išvirtā, pats kojas paspustiā ir, kad šoks lėkt‘, kad šoks bėgt‘ apiā ažeriōkų rozus tris. Aždũsā, čiut‘ gyvas pā aglioti ištysā ir mirt‘ gatavijas. Sulākiā žviārāliai, sulākiā paukštĕliai, utura, kaip tų kiškelį nabagėlį ratavot‘.Atskrĩdā ir zylũtē daktarka mažutē su žaliu kvartukėliu, padabōjā, padabōjā ir tik kapt‘ tų uodų, tų nedōrālį juodų jėmē ir prarĩjā. Prarijus snapĕlį papustē,- gardus buva - pasākē ir nuskrīdā.
       Atsimērkiā kiškis piškis, atsdũsā visi, ale dabōja , kad ānas žvairu palĩkā. Mat in uodų un nāsytēs galą dabōjā ir akytes suvartaliōjā.
       Nā tų  čėsų visi kiškiai  pā miškus žvairi begioja ir savų vaikų nedaboja. Jei katras nugirsta, kad mažulis verkia, prišokį pamaitina, ir vel skuodžia par krūmynų, bijā , kad vel uodas
neinkūstų.
       Ale žmōnēs nugirdī tų dyvų,vaikeliam priā lopšiā ir dabar niūniuoja:
                                    
           Aijā -āja –ā –ā -ā
           Zuĩkis vaikų lingāvā
           Belinguodams ažsnūdā
           Uodas nosin inkũndā