Palauke sėlina juoda naktis
Linksmai kvatojas medžių šakos.

O ten virš Tėviškės gimtos  aukštai
Sumirga liepsnos dangiškuos languos.

Po mažą, šaltą spindulėlį žemei,
Kas vakarą spingsulės dovanos,

Kad rastų širdys šviesų taką
Į šilumos buveinę žemiškuos keliuos.

O juokas, daina vaikystės
Ir senolės pasaka rately raibuliuoja

Į vaško jūrą įsilieja raudos, maldos
Ir supasi liktorių šviesoje – ADVENTAS.