Jau ruduo tinklus išdžiaustė.
Štai ropoja voras lėtas.
Mano akys apsiblausę –
Musės juk nereik gailėtis.

Šaltas, piktas gyvio žvilgsnis.
Dangumi lig saldžios kriaušės
Plieno siūlas skaisčiai švyti.
O kaimynas net neklausia:

Gali jis tinklu dalintis?
Juk pas jį tik jaukas spindi.
Ten suaustos visos viltys.
Ten gyvenimas sustingęs.

Puola pirmas savo musę –
Ne, juk niekam jis nelinkęs
Atiduoti kitą pusę.
Tegul varo susikrimtęs,

Tegul gaudo. Pilve gurgia.
Mat gudruolis atsirado!
Musės kraują skaniai siurbia –
Tęsia gyvastį ir pradą.

Sotus miega, vargdienėlis,
Pasirinkęs tamsų kampą.
Iki šiandien saulė kėlės...
Niekas jo nepasigenda.