Ant mano mažos baltutėlės planetos
Sėdėjai basa apsigaubus rimu,
Kad būtų minkščiau – pasiklojai sonetą
Ir veidą dažeis meilės žodžių grimu.

Visatoje skriejo žvairi meteorai
Ir žvaigždės pavydžios sprogino akis,
Mėnulis surūgęs spoksojo iš tolo,
O saulė atrodė stora bei tingi.

Tik debesys plaukiojo purūs vatiniai,
Bet šitas švelnumas - apgaulė tikra:
Lietus tuoj nulis – kris lašai tartum vinys
Ir žemę žaibų susmaigstys elektra.

Baisiausiai bus tai, jog sušlapus sušalsi,
O lietūs nuplaus tavo veido dažus.
Ir šauksi (deja, negirdėsiu aš) garsiai,
Kad viskas – kas balta, kas minkšta – pražus...
........................................................................

Sukursiu dar vieną panašią planetą
Iš daugtaškių, žodžių, gražiausių eilių.
Ir vėl apie saulę ji suksis iš lėto,
Net jeigu ir kitą (jau kitą...) myliu.